Night hunt

Eilinė žiauriai karšta diena slenka pabaigon, o aš jau žinau ko man visą dieną trūko ir norėjosi. Ne – ne alaus.
Norėjau tiesiog gerai pažvejoti ir bent palaikyti upėtakį. Susipakuoju ir šaunu prie savo upeliūkščio, kuris jau seniai bebuvo lankytas, tai net ir neapturėjus veiksmo – tiesiog būtų įdomu pažiūrėti kokia situacija ten dabar per tokius karšcius. Buvau vietoje apie 19h. Upelis buvo toks seklus, kokio aš jo dar niekada nebuvau matęs. Iškart supratau, kad čia kalti ne karščiai. Viršuj, turbut, bebrai bus gerai padirbėję.. Tai va, bridau gal valandą, gal pusantros per visiškus sėklius ir net styrančius vidury upelio sausuminių žolių kuokštus. Mėčiau daug įvairių jau savo rištų sausiakų į sraunumėles ir duobes, bet kibimo nebuvo. Tiesa, mačiau kelias nedidelių upėtakiukų bulkas ir pabaidžiau kelis pyplius. Norėjos kuo greičiau pasiekti aukštesnį upės ruožą, kuris visada būdavo ir gilesnis ir ramesnis. Dėl to visai vakarop teko aplenkti kelis upelio vingius, vistiek naudos nedaug, o ir žuvis iš tolo tave pamato ir isšibaido. Pagaliau prieinu didžiulę uztvanką, kuri ankščiau tikrai kurkas mažesnė buvo. Pasitvirtino mano spėliojimai dėl bebrų. Vanduo čia buvo net toks užsistovėjęs, purvinas, su daugybe sąnašų, o dugne vien dumblas. Užsiimu labai patogią apmėtymui poziciją, iš kurios matau ir galiu pasiekti kiekvieną užtvankos kampelį. Iššukuoju viską skersai išilgai, pakeisdamas keletą musių. Nulinis rezultatas, net bulkos nepamatau. Kaip koks žadintuvas visai šalia kala uodega bebras. Gerai, laikas palipet kiek aukščiau. Braunuosi keliais per tankius krūmynus. Staigus galvos judesys į tikrai upėtakio sukeltą ratilą po
visiškai nepasiekiamu kelmu. Nu blia, aš tikrai neturiu dar tokio skill’o, kad paduoti jam sausiaką neišbaidžius..Pora mostų musės išdžiovinimui virš galvos ir paskutinis tiesiai į kelmą, po kuriuo margis ir bulkavo. Kai suprantu, kad praradau nesveiką progą – labai labai negražiai mintyse susikeikiu. Niekas dėl to nekaltas, tik aš. Bet jėga. Mačiau jį, žinojau kur jis. Tiesiog dėl įgūdžių trūkumo nesugebėjau patiekti musės. Einu toliau. Taip tylu, taip ramu. Ausyse spengia. Braunuosi pro krūmynus ir pasiekiu “savo” spotą. Jame esu pagavęs savo pirmą didelį 41 cm upėtakį. Keliais prišliaužiu prie upelio. Dešinėje manęs – nedidelė užtvankėlė. Gražiai paduodu mažiuką Kedį ( http://www.laisvaslaikrastis.lt/uploads/news/id1397/kedys.jpg ) . Nulis reakcijos. Dar pora metimų žemiau užtvankėlės bet arba žuvies ten nėra arba jai p0x&y. Tamsa pamažu glemžiasi viską aplink. Žinau, kad šiuo paros metu – labai didelė tikimybė sumedžioti margąjį upėtakį. Užsirišu riebų gan nesudėtingai surištą žiogą. Metimas prieš srovę ir kai tik žiogas iš ramumos patenka į siauresį pasraunėjimą – žiogą nuo paviršiaus gražiai įsiurbia žuvis. Pakertu ir po kelių akimirkų išsitraukiu 32 cm upėtakiuką. Keli kadrai su itin dideliu ISO ir margis keliauja atgal. YES! Kol dar visiškai nesutemo – greit pereinu prie dar vienos aukščiau esančios užtvankėlės, bet ten žuvies nesimato o ir žiogo niekas nekliudo. Braunuosi per pelkę, po to per viršum galvos iškilusias žoles, miškelį ir jau visiškai sutemus pasieku mašina. Gera medžioklė buvo.

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>