Jul 5-6

Oi superinė medžioklė buvo. Pirmą dieną su broliuku nulėkėm kiršliams nervų patampyti. Ir patampėm gerai, maitinosi žuvis tikrai intensyviai, nors diena buvo ir karšta ir giedra ir nepanaši į tą kuriomis žuvis kimba. Kibimai, aišku, sausiakais, pagrinde mažais gerais Gedo parašiutais. Pakabintas ir vienas špokas upėtakiukas, kuris staigiai nustvėrė stiprion srovėn įmestą sausiaką. Broliui kaip pirmą kartą žvejojant – spiningu masalus mėtyti tikrai neblogai sekės, bet kadangi ruožas daugiau ten kiršlinis nei upėtakinis, tai pagauti ir nepavyko. Tiesa, visiškame žolėtame sėkliuje po maža šakele sėdėjo apie 50 cm upėtakis, kurį brisdamas pabaidžiau. Spruko net bangą sukeldamas. Aš pas jį tikrai grįšiu, tik jau atsargesnis. Nepamirštami tokie vaizdeliai. Kaip ir kažkada Ūloj matytas monstras, praplaukęs pro pat mane turbūt niekada iš atminties ir neišsitrins…
Geras vakaras su ant anglių keptais skanėstais ir kaime išsirūkintu pirktiniu karpiu, o sekančią dieną atėjo rimtesnės medžioklės eilė. Ėjau prieš srovę daugiau stebėdamas upę ir apsistodamas ilgesniam laikui prie duobių. Žuvis visiškai nebulkavo ir nesimaitino ir tai visai manęs nedžiugino. Kol priėjau man jau žinomą turtingą duobę – nemačiau nei bulkelės ir nebuvo nei kibimo. Atėjęs ramiai prisėdau ir užkandau stebėdamas kas vyksta vandenyje. Atėjo būrys šapalų, kurių didžiausias buvo apie 30 cm. Užmečiau mėlyną laumžirgio imitaciją – 0 reakcijos, nusprendžiau mėginti sekantį masalą ir staiga kitoje duobės pusėje, prie pat sąnašų krūvos kažkas vos vos bulktelėjo. Visiškai miniatiūrinė bulkelė. Aš jau žinau kas šitaip neišsiduodančiai sugeba bulkuoti. Gražiai paduodu laumžirgį – nulis reakcijos. Kad nebaidyti – užsidėjau vabaliuką, kurį nuleidau šapalams virš galvų. 0 dėmesio. Gerai, užsidedu mažą žalią vikšriuką – šapalams pofig. Padaviau vikšriuką ir anam bulkuotojui. NU-LIS. Gerai, atsisėdau, pasėdėjau, sugraužiau sausainį. Tada dar mėginau mažu parašiutu suvylioti visus – šapalai tik pakildavo pažiūrėt kas nukrenta, bet ne daugiau. Vėl pačilinau, nugi nesinori ten tuo šniūru daužyt ilgai..Atėjo plaukuoto riebaus vikšro eilė. Pirmas ir tikslus vikšro padavimaus aukščiau sąnašų. Srovė labai lėtai neša masalą sąnašų link, o aš ramiai surinkinėju valą. Vikšriukas nespėja atsiremti į sąnašas ir galingas smūgis, prieš akis purslai, kotas linksta pusiau. Kirsti jau ir nereikėjo. Upėtakis neria po sąnašom gilyn, bet nulaikau. Eina sau koks stiprus jis buvo. Nuvargo kovotojas gal po kokių poros minučių tiktai ir pagaliau leidosi užvelkamas ant seklumėlės. Visas drebėdamas nuo adrenalino aš jį pasiguldžiau, pafotkinau ir po to paleidau atgal. Gražus žvėris ir graži kova ir pats tas jo įtikinėjimas buvo gražus :) Blemba, tokiais momentais tikrai viską pamiršti. Lieki tik tu su lengvu kotuku, kuris lyg rankos pratęsimas bando nulaikyti žvėrį, kad tas neįlįstų į žoles, o adrenalinas kala smarkiau nei greitai čiuožiant mišku kalnuose. Tai tiek įspūdžių iš tos medžioklės. Tiesa, dar nuėjau pas kitą žvėrį kiek toliau esančioje duobėje, bet jo nebuvo nei namuose nei “virtuvėje”. O gal čia jau man pritrūko kantrybės ilgai laukti jo bulkos…

Translation pending.

  • 20140705-IMG_3697
  • 20140705-IMG_3687
  • 20140705-IMG_3688
  • 20140705-IMG_3681
  • 20140705-IMG_3699
  • 20140705-IMG_3711
  • 20140705-IMG_3672
  • 20140704-IMG_3659
  • 20140706-IMG_3813
  • 20140706-IMG_3840
  • 20140706-IMG_3744
  • 20140706-IMG_3747
  • 20140706-IMG_3756
  • 20140706-IMG_3783
  • 20140706-IMG_3828
  • 20140706-IMG_3845

2 thoughts on “Jul 5-6

  1. I really like Your post. Thanks for doing this! ATB

Comments are closed.