Lašalas 23

 

Mickus čia nustebęs buvo…lašalas skrenda, o aš nežvejoju. Sakau – o kaip tu čia nusprendei, kad nežvejoju? “Nu tai fb tuščias, trout.lt tuščias – reiškia nežvejoji”. Tai nusiunčiau jam atgal vakarykštį mobiliaku pafilmintą video, kur vyksta taškuoti lašaluoti reikalai. Tiesiog galvojau, kad jei ir kelsiu ką, tai po sezono gal kokią apžvalgėlę tokią labiau įsimintinesnių potyrių. Tai vat biškį paskatintas Mickevičiaus ir prisėdau brūkštelt kas kaip. Žvejot tenka visai nemažai, rašau dar vis lašalui nepasibaigus, tai reiks prisėsti ir vėliau dar papildyt prieš keliant. Šis lašalas toks savitas ir įdomus, bent kol kas to žoro, kur masiškai skrenda ir verda visos upės tikrai nėra. Reikia dafiga kantrybės išlaukti geram spote bulkos, kartais jos tikrai neužtenka ir prasideda NET akli bandymai pravesti ir išprovokuoti, kas tikrai yra liūdnas užsiėmimas, praktiškai jau dugnas žvejybos. Kas toliau – donkė su slieku ir pūslė “Žaibo” alaus? Taip, Raivi? Sutinki, ne? Nepushin’u, bet sutinki, manau.

Lašalo sezonas dar ir kiek skirtingas ta prasme, kad tikrai apvažiuojam daug upių ir naujų spotų/ruožų. Kas jėga, kad tie apvažiavimai atnešė labai skanių vaisių. Tie vaisiai susipjausto į file gabaliukus, pasimirko sojoj ir sukrenta gerklėn be kramtymo. Bajeriai bajeriais, bet vienam upėtakiui taip ir baigės, kai pamačiau kokia srove teka kraujas iš gerklės. Nu šitam tekste to pozityvo balansas yra sveikas toks. Už tai buvo gera proga patrolinti muselininkų grupėj nufotkinus upėtakio lavoną su žažigalke. Gaila cigarečių poko neturėjau. Nesakau, kad tai yra sektinas pavyzdys, šita žuvis nusipelno didesnės pagarbos, bet čia ne visai apie tai buvo. All in all – daug apvažiuotų kilometrų, pirmą kart imti lasivadieniai darbe, kad sumoj kol kas susidarytų dvi savaitės laisvos ir grynai dedikuotos lašalui. NEŽVEJOJU, Mickau, NEŽVEJOJU.

Vakar va buvo šalta diena, prieš tai lijo, lašalo nesitikėjau pamatyt, bet vis tiek varėm. Ir akurat – nei ritos, nei skraidė, nei spinneriai kiaušus dėjo, bet trijų bulkų susilaukiau vistiek. Du iš trijų nuėmiau, kurių vienas prašės ir paplanavimo ir sudėtingoko padavimo downstrymu kitan krantan, mat anam krante tai ramesnė tekmė, o per vidurį eina pagrindinė srovė, kuri nesiimant priemonių – sukuria musės drag’ą, kuris yra kiek mažiau osom, nei mašinų drag’as. Anyway – trečia ar ketvirta pravodke pavyko pravest idealiai ten kur reikia ir gražus upėtakis užsėdo ant vakarienės su kabliu užtikrintai. Po to – kiek aukščiau nusegiau kiek mažesnį bulkuotoją, kuris, jei neklystu buvo mano jau pagautas/paleistas maždaug prieš savaitę. Juodas visas toks, taškuotas, saturuotas. UCH. Šiaip įdomu, kad vienoj upėj ir visai net šalimais viens kito gali gyventi toks juodas čiortas ir blyškus kaip koks katik užėjęs šlakis.

Dar vienas nemažai džiugesio sukėlęs upėtakis buvo apgautas stovinčiam bebryno vandeny. Atvarėm vieton pavakary ir ant vieno ramaus bebryno posūkėlio apsistojom, nes jis atrodė labai sexy, tikėjau, kad ten turi sėdėti kažkas rimtesnis. Pradžioj ten kaip išprotėję valgė visokią smulkmę maži upėtakiai. Šiaip lašalas ritosi, skraidė, bet upėtakiai rankiojo kažkokius smulkesnius vabzdžius, kurių dar neesu pakankamai įgudęs atpažint. Lukterėjom ten, bet galiausiai palūžau ir pradėjau mėtyti mažiukams. Visą tą laiką mačiau kito kranto žolėse palei pat vandenį, turbūt, voratinklyje įstrigusį baltą lašalą, kuris nesustodamas plakė sparnais ir daužė vandens paviršių. Tikrai laukiau kada gi jis išnervuos kažką galutinai. Ir sulaukiau, Daiva net nufilmyjo tą agresyvią bulką su purslais. Nustojau mėtyti mažiukams ir šiaip ne taip pavyko pakišti savo lašalą po tom pačiom žolėm, bet nieko. Matyt upėtakis stovinčiame vandenyje vienoje vietoje nestovi, o juda palei kranto žoles ir maitinasi, tai kibimo taip ir nesulaukiau, daugiau rimtesnių bulkų irgi nesimatė, tai nusegiau gal kelis mažesnius toj vietoj ir prasiėjom toliau su mintim grįžti ten pat kiek labiau užslinkus vakarui. Fast forward – prasiėjus upeliu ir panervavus mažesnius egzempliorius – grįžom ten pat. Spotas jau buvo visiškai ramus, mažiukai visi išauklėti ir nebebulkavo. Vieta tokia gan šlykšti, nes žemiau esantis bebrynėlis buvo visiškai sustabdęs vandens tėkmę ir paviršius buvo padengtas tirštu augalų žiedadulkių ir kitokio brūdo sluoksniu. Nu nežinotum – niekad nesugalvotum žvejot tokioj nesąmonėj upėtakio. Laukiau laukiau – nieko. Galvoju “nu reik bandyt, nebandysi – tikrai nepagausi”. Tiesiog užšveičiau baltą lašalą maždaug ties pūlo viduriu, atsisėdau, parinkau biškį valo ir pradėjau laukti. Nieko. Praslinko gal 10-15 minučių, kai per pusmetrį nuo mano lašalo į kairę pamačiau rimtą bulką. Iš kart supratau, kad atplauks ir iki manojo, adrenalino pompa įsijungė momentaliai. Ir akurat. Šovė jis iš po to purvo ir mano fomkę. Su purslais. Paties kibimo neužfilminom, nes nu tikrai kantrybės reiktų laikyti telefoną taip filminant. Bet visa kova užfiksuota, fun. Pirmą kart pagavau upėtakį galima sakyt kaip su kokia plūdine meškere.

Kitas įsimintinesnis vienas iš neužfiksuotų telefu susidūrimų buvo kitam upely. Mažiukai vėlgi virė, valgė lašalus ir kitus vabzdžius, atsidūrusius vandens paviršiuj, bet rimtesni veikėjai, kaip visada elgėsi santūriai, nebušavojo visai ir vienoj vietoj jau porą metų patirties turinti muselininko rudoji akis pamatė nuo kranto sklindančias bangeles, kurios eiliniam žvejui kogero įtarimo nesukeltų. O mane jos privertė tam mažam pūle sustoti ir laukti. Bet niekas didesnis snapo pavišiun nekišo. Vienas naglas, gal ir jau legalus upėtakis intensyviai bulkavo kitam krante, bet ne dėl jo aš čia sustojau. Po kiek laiko savam krante vėl pamačiau dar geresnes bangas. Tokias bangas, kokias sukelia netoli paviršiaus praplaukus stambi žuvis. Vat šitaip neatsargiai jis ir prisidavė man. Pradėjau padavinėt lašalą, mesdamas jį vis tolyn nuo savęs. Čia situacija buvo labai panaši kaip ir praeitame atvėjyje, skirtumas tik tas, kad buvo kiek giliau, skaidrus vanduo, jokių sąnašų paviršiuj, nes šioka tokia srovelė dar buvo, tai lašalas kad ir nedideliu greičiu, bet vis tiek judėjo. Nu ir gal kokiu dešimtu metimu lašalas, matyt, pateko į upėtakio matymo/atakos zoną. Užsėdo užtikrintai ir torpeda momentaliai nuplėšė mano lašalą nuo 0.22 tippet’o. Atsisėdęs ilgai keikiausi drebančiom rankom. Gal nebuvau properly patikrinęs kaip pririštas tas lašalas, bet žuvis buvo stambi. Dabar va rašau praėjus beveik porai savaičių ir galvoju, kad po darbo reiks pas jį vėl nuvažiuoti. Gal duos antrą šansą. Nors lašalas ten jau bus tikrai pasibaigęs…

P.S. – beieškant bebrynų tenka nemažai nesąmonių apvažiuoti tuščių. Vienam iš šitos serijos bebrynų teko labai smagiai padaužyti kuojų su maža sausa musele ir antros klasės šešių pėdų orvio kotuku. Visai tokios solidžios tetos jau, lankstė kotuką nuo pat rankenos, o kibdavo irgi nuo stovinčio vandens paviršiaus. Žiauriai smagu!

Prisegu kelias telefu darytas fotkes ir tuo pačiu telefu filmintų smagesnių momentų montažiuką.