Nors laisvadienis išpuolė, bet diena buvo pakankamai intense, tokia reikalaujanti smegenų reset’o. Kepino labai tvarkingai, tai šį kart sugalvojau, kad reikia skirti biškį laiko muselinei. Paskutiniu metu laiko upėms skiriu labai mažai, įsigyjau naują hard enduro KTM’ą, tai tenka smarkiai jį (bei save) daužyti mokantis bajerių. Šis lašalas, galima sakyt, irgi buvo praleistas, nes teko labai smagiai pakeliauti Norvegijoj tuo metu. Taigi taigi – mapse susižiūriu naują privažiavimo būdą prie gero spot’o, kur jau yra pagautas ne vienas didelis upėtakis. Važiuodamas jau planuoju ir spangstu kaip bus zjbs prie upės. Diena tikrai ne vėsi, pavakary turėtų būti daug vabzdžių ir bulkų, tai galima bus pakaitaliot sausiakus, išbandyt jau ir žiogą gal kokį ir vikšriuką, nu blogiausiu atvėju visada dirbantį elk hair caddis. Iki reikiamo spoto upėje vis tiek gaunas geras gabalas per žostkai aukštas dilgėles, brūzgynus ir aštriakočius vijoklius. Bridokai man padėkos. Prasikeikiu kol pasiekiu upę, daugiau tokių privažiavimų bandymų čia nebedarysiu, sakiau. Nu bet sunkiausiai pasiekiamos vietos, galimai (kaip sakė Žemaitaitis) ir būna geriausios, nes mažiau nusmaugtos. Išlendu kaip tik ant reikiamo vingio dar prieš tai susmukdamas bebro padarytan požeminian kanalan, mlia. Beskraidančių vabzdžių labai mažai, bulkų kol kas visiškai nėra. Nu bet čia jau reikia kantrybės, palaukt kol ateis reikiamas momentas. Kai srovė palei pat kranto žoles, kur apačioj yra gera išgrauža paviršiumi plukdys kedį (nes tik juos iš kažko valgomo mačiau beskraidant). Palaukti Ir pažiūrėti ar jį koks nors rimtas svolačius įsiurbs ar nifiga. Vat ir laukiau lesamas uodų. Galiausiai užkniso laukt ir pravedžiau elk hair caddis pro visus spotus, kuriuos privaloma pravest. Nieko. Susidomėjimo iš anapus vandens paviršiaus – nulis. Pamažu per tankius vijoklius pradedu brautis aukštyn. Užsidėjau žiogą ir vikšrą užsidėjau ir mažą lašaliuką užsidėjęs buvau, galiausiai grįžau prie kedžio. Nes tik jie teskraidė ir tik juos nešė srovė, bet bulkavimo visiškai jokio. Taip taip, bet koks patyręs muselininkas iš kart pasakytų – tokiu metu, kai nesimaitina nuo paviršiaus – nimfint reikia, blia arba bent jau šlapią musę skandint. Nu bet ne to aš čia atvažiavau. Ta prasme ne žuvies būtinai pagauti, o kaifo. Dry or die. Yra kas Švedijoj dar prie apledėjusių upių sėdi ir kantriai laukia kol pirmosios ankstyvės (stonefly) ropinėdamos kaip girtos ledo lytim įkris vandenin. Nu tiksliau laukia kas bus po to, joms jau įkritus. Va linkas jei kam klausimų kyla. O čia dabar pati vasara. Ką, aš nesulauksiu bulkos kiba? Reik kantrybės. Sunkiai praeinamos lietuviškos vijoklių džiunglės galiausiai laimi ir aš pradedu tiesiog lėtai bristi upe. Mėtau kedį “aklai” ir vis tikiuos išgirsti BULKT. Per neapdairumą įsodinu musę už nugaros pasvirusion virš vandens šakon. Kol bandau ją iš ten iškrapštyti iš priekio atsklinda tas labai rimtos bulkos garsas. Spot’as – visiškai vadovėlinis stovėti dideliam upėtakiui. Va dabar jau užverda kraujas, va to čia aš ir atvažiavau. Sulaukiau. Kadangi esu gan toli nuo to močno upėtakio (iš bulkos akivaizdu, kad žuvis didelė) paduoti tiksliai ton vieton kur stovi žuvis iš taip toli man labai sudėtinga. Ramiai ramiai, metro per minutę greičiu, nekeldamas bangų nuo savęs brendu pirmyn. Mėtyti neskubu, su tokiom žuvim klaidų daryti negalima, geriau giliai iškvėpuoti drebančias rankas ir nurimti. Srovė čia labai rami, gilu, tad bangą nuo manęs ar batų į dugno žvyrą trinties sukeliamus virpesius šonine linija pajutęs plėšrūnas dings iš savo vakarieniavimo vietos labai staigiai ir daugiau niekur jau šiandien nebesirodys. Atrodo – tai tik žvejyba, kokia čia gali būt įtampa, čia gi poilsis.. Per keletą minučių priartėju prie žuvies per kokį pusantro metro gal. Ir vis tiek bulkuotojas nuo manęs lieka dar apie 8-10 m. atstumu. Paviršium vabzdžiai neplaukia, tai žuvis snapo daugiau ir nebekiša, bet aš puikiai įsidėmėjau tikslią bulkavimo vietą. Vis ilgindamas šniūrą paduodu tai per arti, tai per daug į kairę, kur srovės visai nėra, kol galiausiai užmetu elk hair caddis kokiu pusmetriu tiksliai virš bulkavimo vietos. Viskas arba nieko. Renku valą ir kai tik musė įplaukia į žuvies matymo lauką – kedys kalamas iš apačios su tokia agresija ir purslais, kad pats šėtonas, turbūt, išsigąstų. Vat to čia aš ir grūdausi per tuos jobanus vijoklius ir nepražengiamus tankumynus, to čia aš ir kentėjau tą sunkią saulę ir gilių įkandimus, iškilojančius odą. Kertu, šniūras įsitempia. Laikau valą ranka, kad tik neatsirastu laisvumo sistemoje ir žuvis neatsikabintų. Kotas smagiai lankstosi, bet šį kart situaciją kontroliuoju aš. Kažkas ne taip. Prisitraukiu arčiau ir pamatau tą monstrinį upėtakį. Suprantu kame reikalas, mlia. Pažiekit fotkes ir jūs suprasit. Nu bet pozityvių emocijų per akis :D O ko daugiau reikia? Nu nebent žalio kiršlio mėsos su biškį sojos. Iki kitų kartų. Buvo verta.
