Kad jau upėtakis labai pamažu pradeda judėt – reikėjo išlįst jo paauklėt biškį. Gamta dar niūroka, vėjas šaltas, varlių bent jau prie mano lankyto upelio dar nesimatė, bet daug ir kantriai dirbus – uždirbau gerą bankę per nušalusius pirščiūkus. Tokiu metu gal ir neverta varyt žvejot labai anksti, bet norėjau gerai prakratyti kelis ruožus, tai prie upės moviaus bridokus kai dar netoliesie esančio namo lojantis sargelis miegojo, nes nesigirdėjo.

Pirmas tikrintas ruožas bent jau ankščiau tikrai slėpdavo tokių gerokai virš 40 upėtakių. Per kokias kelias valandas šukavimo einant prieš srovę – tik kažką iš kranto ramumos išbaidžiau. Greičiausiai nedidelė lydeka, upėtakis tokioj vietoj be deguonies nelabai stovėtų. Netrukus susitikau ir besileidžiantį pasroviui kitą upėtakistą. Iškvočiau, sakė vieną 35-tuką įpiso. Sprendžiant iš pasakotojo excitement’o – dar naujokas :D . Nu ką, laikas judėti kitan ruožan, anyway – perspektyviausias vietas jau buvau patikrinęs ne vienu vobleriu.

Persimetu kitan spotan, greitai suvartoju prisipjaustytos axujienos basturmos su arbatėle ir šį kart jau nusprendžiu keist taktiką ir leistis su srove dažnai kaitaliodamas masalus ir perspektyvesnėse vietose apmėtydamas ir keliais masalais. Buvau įsitikinęs, kad tokiu metu žuvis dar turėtų laikytis ramumose, nes dar silpna, neatsiryjus varlių, tai nefig jai energiją srovėse medžiojant naudoti labai..Įsitikinimas kažkur pranyko, kai vienam srauniam susiaurėjime, pačioj srovėj su smūgiu pasikabino visai atkutęs upėtakis. Toks gražus – tamsus, sodrus ir kovingas jau. Vsio kak nam nravitsa. Ir skanus. Juokauju, fotkė ir paleidžiu atgal. O bet tačiau, prasiėjau pilnai norėtą patikrinti ruožą ir daugiau nebepamčiau nieko. Judesys pamažu prasideda, bet iki full power – reik sulaukt varlių. Girdėjau, Dzūkijoj jau prasidėjo.