Praėjęs lašišų sezonas daugiausiai buvo praleistas prie Neries žvejojant vienam. Kadangi neturėjau atostogų, tad žvejoti pavykdavo tik nuo aušros iki darbo pradžios ir po darbo iki saulėlydžio. Aišku, lankiausi ir camp’e prie Šventosios, bet tie apsilankymai tebuvo keli, savaitgaliniai. Bet to užteko, kad smigtų inkaras nugaron šitam reikalui ir pasižadėčiau sau 2021 sezoną praleisti Camp’e. Laužo dūmai; rūkai, nušviesti kylančios virš geltonai nutapytų miškų rytmečio saulės; suskeldėjusios nuo šalčio rankos; gamtos peizažai, kurie tikrai ne be pagrindo tarp savų vadinami pvž. Aliaska; ilgos ir pačios įdomiausios paskaitos prie laužo iki 3h nakties apie casting’ą, upės skaitymą, muses, žūklės kultūrą, žuvies įpročius; pastangos pritaikyti praktiškai tai, ką Arūnas, Ernestas, Simonas, Tomas ir kiti sensėjai taip nuoširdžiai ir aiškiai dėjo galvon; naujos nerealios pažintys; patys juodžiausi iš juodžiausių įsivaizduojamų bajeriai pakeliui link upės, kurių keletas buvo ir užfilmuoti; nesvietiškai skanus laužinis maistas (tik keli pvž.: aromatingas Jurgio plovas, burgeriukai, šonkauliai, jaučio išpjovos sultingi steikai, ant laužo keptas cielas ėriukas ir tt. ir t.t.); su purslais nuo paviršiaus tavo musę kalanti virš metro dydžio lašiša ir taip galėčiau dar vardinti nemažai. Tai nėra lašišų žvejyba. Jei tai būtų tiesiog lašišų žvejyba, tai būtų pakankamai siauras apibūdinimas. Camp’as tikrai yra patirtis. Vienintelis dalykas, dėl ko biškį gaila, tai kad atradau šitą experienc’ą taip vėlai. Nu ir gal dar nebuvo šviesiausia mintis tiek daug alkoholio vartot tas tris geras savaites :D . Pats sezonas buvo labai geras tiek pagavimais, tiek matytos žuvies kiekiu, vandens lygiu (neskaitant Šventojoj vienu momentu nukritusiais gerais 40 cm, kai Kavarske pareguliavo) beigi skaidrumu. Nors nepagavo daug kas, įskaitant ir mane, bet matėm ar turėjom kibimų ar palaikėm tai kogero visi. Pati pradžia sezono labai smagiai nustebino anksti pasirodžiusia žuvimi Šventukėj, tačiau kiek vėliau daug perspektyvesnė tapo Neris. Labai daug naujų spotų išmaišyta ir susižymėta, bei išmokta svarbių pamokų. Pvž. – niekada negalima smarkiai kirst tik pajutus tempimą, ką aš vienai žuviai ir padariau.. Reik šaltesnių nervų, išlaukti, kol paėmus muselę žuvis pradės leistis savo pradinėn pozicijon, tuomet ramiai tiesiog pakelt kotą užtenka ir užsės.

Emocijų buvo tikrai daug. Prie vienos labai naglai išeidinėjančios žuvies (pamiršau kokioj upėj ir vietoj) traukėm pagaliukus kas po ko eisim per poolą jos gaudyt. Kamato Tajama ištraukė pirmas, bet perleido savo vietą Ernestui. Aš ištraukiau antrą vietą. Ernestanas pradėjo šukuot nuo kiek aukščiau ir jam bemėtant žuvis dar gal tris ar keturis sykius išėjo toj pačioj vietoj. Priėjo, pasikabino, nuleido :D Kablys mat vienšakis ilgu kotu, o tokie kabliai kaip taisyklė ir žuvies daugiausia paleidžia. Buvo daug keiksmažodžių ir nevilties ašarų, ypač iš Martyno pusės :D Dar bajeris buvo, kai Ernė mokino mane bent kiek normaliau užmest, kas visai retkarčiais jau ir pavyksta. Žodžiu po vieno metimo musė loose, šniūras belekaip sukritęs, Ernė šalia stovi, kartu laiko mano Vision Tool’ą, pradeda stripint ir prieš akis su purslais musę kala močna padvodkė. Drebėdami dar apmėtėm, tačiau daugiau lįst torpedytė nebepanoro. Tai buvo trečias kontaktas. O vieną ankstyvą rytą – buvom prie labai gražaus pool’o su Paška. Prašukavome poolą skirtingomis musėmis po du ar tris sykius ir kolega jau norėjo bristi dar kart. Pasiūliau pasėdėt ramiai ant kranto ir duot pool’ui “pailsėt”. Po gerų 10 min prieš akis savo krante pamatom gražų išėjimą su purslais. Keli metrai nuo mūsų. Prašukavom, tačiau aš spėju, kad nubaidėm mamytę, padavimas ir pravedimas toj vietoj buvo itin komplikuotas, ypač nemokšom..

Tiesa, žuvų tai aš pagavau. Vienas gerokai virš sarakovniko upėtakecas stvėrė Ernės rištą mažą Blue Charm’ą. Jau taip kalė, ir priešinosi, kad net myžtelėjau jog šlakis bus. Ech. Svoločius.

Žodžiu, campo, pasiilgau jam vos spėjus pasibaigt, ačiū, draugai, už tokią patirtį ir iki kito sezono!