Pasiautėjom su Gedu jo užrodytuose plotuose, kuriuose knibžda upėtakių o žmogaus pėdų – nulis. Jis čia jau daug penkiasdešimtukų prigaudęs, tai atvežė ir mane parodyt. Dar važiuojant pasakojo apie rimtus kontaktus ir laimikius iš šitų vietų, tai adrenalinas jau mašinoj kilo, įsivaizduojant. O bet tačiau atvažiavus upė neskubėjo džiugint. Vanduo gerai pakritęs, kas buvo tikrai ne uber variantas saulėtą dieną. Pavaikėm mažus, gal ir jau legalius upėtakius, bet nu ne to mes ten važiavom. Greit nutarėm pakeisti ruožą į patį šustriausią toj upėj Gedui žinomą. Nu va tada ir prasidėjo šioks toks rimtesnis veiksmas. Pirmas buvo ešerys. Netikėtai, bet su geru smūgiu kalė nedidską skęstantį trout tune. Maniau, kad mažas upėtakis kol neprisitraukiau :D ir po to jau pradėjo kibti upėtakiai, buvo ir keli nedideli apie legalumą bet Gedas netrukus pradėjo krykštaut, kad turi sarakovniką. Gražus toks buvo, pozavo super. O ir skanus, beje. Juokauju. Gan greit ir aš įpisau čiut mažesnį gal, bet jau tokį link rimtumo irgi. Jau žūklė pavyko. O geriausia vieta buvo, kai Gedas užgidavo afigieną spot’ą, kuriame ir penkiasdešimtuką yra pagavęs. Nutarėm jį pašukuoti po metimą. Gedui užmetus ir traukiant vobleriuką link savęs – iš paskos pakilo banga. Cunamis toks karoč. Bet žuvis apsisuko ir grįžo. Tada mano eilė – lygiai tokia pati banga. Vos išsilaikėm ant kojų. Nu nes Jonį surūkę buvom. Bet išsilaikėm. Nu ir tada jau kaitaliojom masalus su kiekvienu metimu, bet nebeišprašėm. Matyt paskutinį sykį man pravedinėjant kai vijosi – užmatė mus ir pasibaidė. Šiaip galėjom ir grįžti ton vieton kai varinėjom patenkinti atgal mašinos link. Nu nieko, neturėtų jis iš ten dingt, jei vanduo dar labiau krist nepradės. Gera medžioklė buvo.