Toks neplanuotas gavos beveik. Nes kaip ir pridera statistiniam alkoholikui – naujakas buvo atšvęstas sąžiningai. Net per daug gal tos sąžinės buvo, galima buvo ir pasikuklint. Tai su naujais, kamščių (ant koto) čiupinėtojai! Tai žo, dar neišsiridenus iš lovos apie pietus Gedas sako – nori porai valandų išlįst ar gatavas? Nu pasakiau tiesą, kad negeriu aš. “Ok, tai varom patikrinsim greit bebryniuką”. Nu aš tokiem pasiūlymam pasakyti ne neturiu valios. Čia kaip kad kokiam Robertui Marliui pasiūlytų jointą. O dar ir pats važiavimas iki upelio koks buvo! Miško keliukais, žvyrkeliukais, mažais kaimukais kažkur per nebūtį koja ant gazo pedalo iki galo, gerai kad dar pachmielnas, antraip baisu būtų. Gedas savo dusterį baudė rimtai. Gera ekskursija buvo, net pro čiuvako, apsigyvenusio akmeniniame bybisžinokelinto amžiaus dvare kiemą pramynėm besidaužančiais pakaušiais į Dačios stogą. Atvažiavus arbatytės su imbieru, biškį vaišių nuo naujako opa opa greit ir ristele prie upelio. O ten viskas neatpažįstamai užtvinę. Kur vasarą buvo veržli srovė, kurioje buvau pagavęs gražų margašonį – dabar vos ne stovintis vanduo, per kurį traukt mažą nelabai agresyvią vartiklėlę kažkaip nemalonu net. Iš pradžių pamatęs tuos užtvindymus apsidžiaugiau, bet Gedas paprotino, kad populiacija žuvies tai kogero išaugus nebus, tiesiog juos rast bus sunkiau. Nu bet aš kažkaip nuo pat pradžios gausiai tikėjau, kad viskas bus zjbs. Nepraėjom nei vieno kelmo, nei vieno paplovimo po krantu, nei vieno įvirtusio medžio, nei vienos varšafkės plikais papais, nei vieno gero pasraunėjimo, nei vienos duobės. Apmėtyta buvo viskas labai sąžiningai ir kaitaliojant vartikles beigi vobleriukus, su katrais, beje buvo per sunku gaudyt, nes labai apžėlę pakrantės ir jei nepataikai kokio eilinio milimetrono ir įkabini kitame krante krūmo mažytėn šakelėn, kurios nepastebėjai – visas sėlinimas susilenkus nueina šaibom, nes tenka užbrist. O užbridimas tokiame ramiame bebrynvandenyje automatiškai reiškia tam spotui gero vakaro. Per abu tokių fail’ų buvo trys ir visi trys mano (džinas, romas, alus vakar buvo ant stalo iš skystųjų patiekalų). Keiki save, bet nu neilgai, nes už posūkio naujas afigienas spot’as. Pradžia visiškai tuščia, tik Gedas suriko žodį iš “t” raidės. “Blet, lydekiukas” – sako. “Paimt tau jį, kulinare?” Tai jasnai paimk, sakau. Nu maniau, kad gal buvo didesnis nei buvo išties, bet ką aš su juo padariau – galima pamatyti žemiau esančiose fotkėse. Sviestas, druskytė, pipiriukas ir lydekiukas. Agnė skleidė garsus lyg koks drūtas juodaodis būtų išdykavęs ten. O bet tačiau po to stojo tyla, bet iki tamsos dar valanda yra, susikaupt ir failint nustot taip pat pavyko ir labai norėjau pagaut. Ir vat pagavau pirmąjį sezono upėtakį, katras su visai ne žieminiu smūgiu kalė mano ant durniaus uždėtą vartiklę, su kuria dar neesu nieko pagavęs. Tokio tamsiai raudono spalvinimo, o kita pusė varis. Ji šitame juodame dėl dumblino dugno vandenyje nelabai net matės. Ir sudirbo ir pagavo man pirmą sezono legalų upėtakį. Tikrai sunki žūklė buvo. Tiek metimais, tiek sėlinimu tiek visiška nekiba. Su strymeriu ten padavinėt reiktų nebent ragatkės principu, kokie sudėtingi plotai ten patapę. Bet emocijų man jie padovanojo. Gedui irgi, nes atsisėdęs ant kelmuko išsitraukė jonuką. O po jonuko ir kelionė namo buvo smagesnė su juodesniais prikoliukais besiklausant tokių vaikystės gabalų kaip kad antai vagi na Junior Murvin “Police and thieves” arba Junior Byles “Fade away”. Ai dar į linksmesnę kompaniją prisiminiau tokį Papa Michigan n General Smiley darbelį “Rub a dub style”, vapše nerealus. Bet kažkam ir komunizmas buvo nerealus, kai jaunesni buvo. Nežinau, turbūt daugiau mažiau išrašiau kas norėjos parašyti, nieko nepagaukit, nusidėjėlia. ROOTS ROCK REGGAE
