Labai nemėgau šlakių žvejybos, nes iki šiol per tikrai nemažai išvykų man tepavyko pagauti vieną mažą šlakiuką, o ir tą buvau nusegęs nuo Gedo panosies. Vis žiūrėdavau draugų ir nedraugų postus fb ir galvodavau – wtf? Nu ką ne taip darau, kodėl aš nifiga nepagaunu. Vietose žvejojau tinkamose, sąlygos, pravedimas lyg irgi tinkamas. Dėl masalų nebuvau įsitikinęs, žvejojau kitaiskomis sunkiomis vartiklėmis, nu bet Gedas ant jų pagaudavo…

Visada, kai rinkdavausi varyt upėtakio ar šlakio, traukė  labiau upėtakio, bet kartais, iš noro atrakinti šlakį lėkdavau ir prie didesnių upių. Buvo tokia neviltis su šlakiais apėmus, kad žvejodavau be užsidegimo, be tikėjimo, tiesiog variau. Dar pirmoj dienos pusėj strateguodavau, bet kai dienai besibaigiant nėra  jokio veiksmo tiesiog nusvyra rankos nu ir, turbūt, nepastebėdamas pradedu mažiau koncentruotis į taktiką, masalus, pravedimą. Nieko nepagauni – tai ir stajako žvejot nėr. Tokiame vat užburtame anoniminių nepagavinskų klube buvau atsidūręs. Gedas sakydavo – ‘pala pala pala – pagaut pradėsi ir užsivesi, atsiras tikėjimas, bus visai kitokios žvejybos’. Tiesa, daugiausia išvykų šlakiui gaudyt ir būdavo kartu su Gedu ir priemtėm, kad tais kartais kai kartu važiavom – jis irgi nebuvo nei kart pagavęs. Gal ir susiveda galai, mat jo tos išvykos su manim, turbūt sudarė nedidelį procentą kartų, kai jis aplamai žvejodavo šlakį. Žiemą tu jo nepriparinsi varyti upėtakio.

Šiemet užsipirkau japoniškų timonų per skelbimus ir naujų. Brangu, skauda juos nutraukinėti, o nutraukinėti tokioj žūklėj tenka, bet nutariau išbandyt kažką naujo. Kol kas važiavom du sykius ir vienas už kitą tie važiavimai buvo geresni. Tiesa, tokiomis sąlygomis dar žvejoti neteko. Pašalus upės krantai apledėjo ir susiformavo ‘balkonai’, kuriais labai patogu vaikščioti (reikia tik kates turėti) ir nuo jų labai patogu ilgai ir laaaabai lėtai upės vaga pravesti voblerį.

Pirmos išvykos dienos pradžia buvo labai sudėtinga. Temperatūra -7° ar -8°, upėj plaukė dafiga ledo ir kad padaryt bent trumpą pravedimą tekdavo laukti  tarpelio tarp ledų. Po pietų pakeitėm ruožą. Šiek tiek sušilo ir ižo nešimas kiek aprimo, jau galėjom normaliau mėtyti, o ne lūkuriuot prie upės. Tik pradėjus, Gedas pasikinkė pirmą šlakį. Xzn, negaliu pasakyt, kad labai džiaugiaus draugo pasiekimais, norėjos tiesiog užsimot vieną trumpą ir įmest į upę. Ir šlakį ir Gedą. Ta pozityvia gaida ar tai gaidžiu – ėjome toliau. Pravodkes vis lėtinau ir lėtinau, nutraukiau/sulaužiau voždamas į kranto ledą tris timonus, kas to pozityvo pridėjo dar labiau. Paskutinis lašas buvo pavakray, kai Gedas pasikinkė jau gražesnį šlakį. Pasikinkė eidamas už manęs… Man teliko pafotkinti ir apsimesti, kad žiauriai smagu.

Situacija pasikeitė, kai gavau smūgį per nagus visai netrukus ir aš. Žuvis nebuvo labai stipri, tai pavyko užvairuoti ją ant balkono ir pafotkinti, tiesa valo šiek tiek paprašė. Rankos dreba, keliai linksta, niekam į snukį duoti jau nebenoriu. Žuvies paleidimai tokiom sąlygom būna juokingi: nesinori arti to balkono krašto pyzdinti idant paleist jūrų upėtakį, tai tenka mesti žuvį vandenin, stengiantis, kad toji kristų galva į vandenį. Pavyko. Pasirodo, kad viskas čia yra įmanoma, reikia tik žvejoti daugiau ir ilgiau, neprarasti tikėjimo, mėtyti gerus masalus ir viską daryti kuo lėčiau – šlakis masalą kalė iš po mūsų krante esančio balkono masalui praktiškai sustojus.

Tą dieną tai buvo viskas. Tuo pačiu tai buvo viskas ko reikėjo man atsigauti ir užsidegti. Grįžęs užsisakiau gerą japonišką spiningą, nes gaudyti tokiu 30 € kainuojančiu basliu tapo nebepadoru. Nepadoru ir ponerštines žuvis tokiu žaloti. O ir gvenimas  trumpas – reikia max kaifą iš to pasiimti.  Pradėjau skaitinėti, domėtis masalais ir laukti kitos išvykos. Jei kitą dieną ir nepagausiu – noras varyti šlakio jau nesumažės.

Antra išvyka buvo dar nerealesnė. Prie upės atsiradom vėl auštant. Aš ketvirtu metimu pasikinkiau nedidelį šlakiuką, gal net tą patį, kurį Gedas buvo pagavęs prieš tai, nes vieta ta pati, o žuvies dydis irgi. Žuvis netrukus nusipurtė nuo timono trišakio, bet rankų drebėjimui ir norui žvejoti to buvo per akis. Tiesa, tądien ižo nešė jau gerokai mažiau, daug daugiau galimybių pilnoms pravodkėms.

Vėliau kurį laiką tvyrojo ramybė ir tik pakeitus ruožą bei prasiėjus jį beveik visą, pavakry nutiko bajeriukas. Ėjau iš paskos Gedui ir stebėjaus, kad jis praleido vieną gerą spotą neapmėtytą. Paklausiau ko nežvejojo ten. ‘Paprasčiausiai bijau’ – sako. Mat kad ten pravesti – reiktų lipti per neužšalusį vandenį ant neaiškaus storio priekrantės ledo. Man tokiais atvejais smegenys dažniausiai siūlo sakyti ‘hold my beer, bitch’, kas ne visada gyvenime padeda, bet tokia jau ALFA PATINO dalia. Užsilipau aš ant to ledo ir iš trečio karto užmečiau labai toli – priešingam krante ant posūkio susidariuson įlankon. Pradėjau vos vos su ilgais pastabdymais, kantriai sukti ‘prabangios’ Okuma gariūninės ritės rankenėlę. ‘Blet, įkabinau kažkur’ – pagalvojau, kai masalas patapo sunkus kaip kelmas, bet kažkiek dar judėjo lyg. Kai tas kelmas pasimuistė – pakirtau. Oi ilgą atstumą prieš srovę teko tą šlakį vargint. Jis vis prisišliedavo prie dugno žviegindamas mano kitaiską okumą. Kol išisitraukiau – jau ir Gedas atbėgo su fotiku. Laimės pilni trauzai, ž0. Kad nemesti žuvies vandenin iš toli – pabandžiau ją ledu įstumti, teko dar ir kotu padėti. Nuplaukė.

Va čia jau kostmosas, du kontaktai per dieną, kai praeitais metais nulis kontaktų gal per penkias žvejybas. Atsipirko tas nepatingėjimas lipti ant pavojingo ledo su kaupu. Jau visai prieblandoj apturėjau du gerus smūgius – vienas iš po mano krante esančio balkono, o kitas kitame krante tik užmetus, tačiau ir keičiant masalus ir pravedimus daugiau išpovokuoti nei man nei Gedui tų ar žuvų nebepavyko. Matyt gavo per žabtus kablį.

Tai apibendrinant – gal dar negaliu sakyt, kad labai susidraugavau, bet pradėjau norėt varinėt žvejot šlakio. O kai nori, eksperimentuoji, žinai vietas ir ruožus kur pagavai, ar turėjai veiksmo ar draugas turėjo veiksmo – visai kitas reikalas. Pareis nauja įranga – noras žvejot dar labiau išaugs. Vargu ar dar varysiu upėtakio žiemos laiku :D. Šlakis kai atsigaus – bus dar kitas reikalas, jau dabar yra reikalų su jo traukmu.