Labai stiprus džiaugsmas, kartais net palydimas balsu apima atlikus gražesnį ir tolimesnį spėjinį (spey) metimą dvirankiu. Naujas atradimo džiaugsmas tyrinėjant visiškai kitokio dydžio upes, nei esu pratęs gaudant upėtakius sausa muse. Visiškai nauji atradimai ir supratimai apie žuvį, kurios dar nesu gaudęs. Žuvį, kuri migruoja iš Atlanto/Baltijos jūros į mūsų upes neršti. Visiškai man naujas “klubas” žmonių – sunkių ligonių, kurie pabėga nuo žmonų, vaikų, antrų pusių, darbų, namų, ir aplamai įprasto miesto gyvenimo ir bent jau kelias savaites gyvena prie upės kaip aborigenai.  Juos vienija ta pati aistra ir nors žmonės gali būti ir labai skirtingi, bet camp’e tas toks vientisumo jausmas tikrai yra. Taip pat ir naujos niekad nečiupinėtos spalvingos musės, kurių rišti dar nebandžiau, bet toks noras pradeda automatiškai kilti pažvejojus senų vilkų šitam reikale rištomis musėmis. Neapsakomas grožis ir suderintų spalvų žaismas. Ir labai įdomu, kad 120 cm ilgio padvodkė susidomi ir stveria nago dydžio Blue Charm’ą, greitai judantį statmenai srovei. Kodėl ji jį stveria yra keletas teorijų ir, čiūju, visos jos yra bent kažkiek teisingos. Tokį mažą Blue Charmą juk stverti gali vien dėl to, kad jo judėjimo kryptis yra visai kita nei srovės nešamų žolių, lapų ar nimfų, tiesiog dėl žaidimo ir išsierzinimo. Taip pat nereik pamiršti, kad išsiritusi iš ikriuko rituolė atgal jūron tikrai neskuba, o kol dar gyvena upėje – minta daugiausiai paskendusiais vabzdžiais ir jų  nimfomis. Po to tai grįžusiai neršti 120 cm padvodkei kažkur giliai instinktuose tas upės vabzdžių ryjimas yra tvirtai užsifiksavęs ir ji, pamačiusi mažą šlapią vabzdį primenančią muselę – ją stveria.

Tai tokie pagrindiniai įspūdžiai ir džiaugsmai praleidus pirmą sezoną su dvirankiu paupiuose. Bet tarp jų dar nėra žuvies įkirtimo ir traukimo. Kibimus kelis turėjau, vienas buvo labai gražus, su purslais, bet šniūras buvo kiek per laisvas ir kirsdamas, turbūt, ištraukiau musę iš burnos. Greičiausiai ten buvo šlakis, bet vistiek buvo nerealu. Tada, pamenu praeidinėjau poolą dar du kartus prisirišęs skirtingas muses ir nieko. Tokios patirtys tik dar labiau sustiprina norą grįžti prie upės ir bandyti dar kartą. Tam kad pagauti – reikia dafiga žvejoti, kažkur esu girdėjęs, kad lašiša yra tūkstančio metimų žuvis. Ir tie metimai turi būti geri, šniūras ne laisvas, kaip kad man buvo tada ir šiaip turi tikėti, kad geroj vietoj stovi žuvis ir tau reik pravesti musę jai palei nosį. O tas tikėjimas atsiranda išgirdus kitų žvejų pasakojimus kaip kažkas ten pagavo ar matė išėjimus. Lašišos išėjimo supainiot su kitais nelabai pavyks, jaučiu. Mačiau jau kelis ir tai buvo visiškas kostmosas. Atominio povandeninio laivo delikatus ir trumpas išlindimas, paliekantis bangas po savęs. Užkyla adrenalinas, tada stengies išlikt kiek galima ramesniu, užbrist kaip įmanoma tyliau ir paduot kaip įmanoma tiksliau, kad musė atsidurtų reikiamoj vietoj. Ir tą padaryt man dar yra sunkoka. BET, sąžiningai atvažinėjus nuo pat aušros iki darbo ir iki sutemų po darbo – mėtymo skillsai tikrai patobulėjo ir draivas žvejot daugiau dar labiau užkilo. Supratau, kad kitam sezonui tikrai reiks pasilikt kelias savaites atostogų. Noriu ir aš dvi savaites nuo tamsos iki tamsos tiktai gaudyti. Kol kas taip pagaudyti pavyko tik vieną savaigalį, kas yra labai mažai. Ir aplamai biškį gaila, kad tik šiemet su Ernesto pagalba atradau šitą žūklę. Skyrė čiuvas laiko ir kantrybės, mokydamas ir aiškindamas visą metimo fiziką ir judesius. Pradžioj buvo tikrai gerokai visko per daug mano procui apdoroti, bet va po sezono tikrai galiu pasakyti, kad užsispyrimas padarė savo ir pamažu visas bendras vaizdas pradeda aiškėti, kilpos pradeda siaurėti, šniūras pradeda skristi vis toliau, o noras vis dar ir dar grįžti prie upės ar patikrinti naują ruožą – tik stiprėja. Išsityrinėjau nemažą gabalą Neries ir turiu jau kitam sezonui taškus, kuriuose bus galima dirbti. Gaila, tik kad vietinių žvejų kultūra dar kiek kaimietiška ir dažnai visų nagučiai labai į save atsukti. Buvo nutikimas, kai pamačiau šlakio išėjimą žemiau savęs ir nespėjus mėtant iki jo pamažu daeiti – prieš mane užlindo spiningistas ir pradėjo mėtyti voblerį tiesiai tam šlakiui į galvą. Nu blet…Gerai, kad muselinės chebra be visa kito dirba ir didelį edukacinį darbą. Aiškina, kaip mandagiai elgtis prie pool’o, kad nėra mandagu stovėti geroj vietoj ir drožti vienam, ypač jei ten yra žuvis. Turi paeiti žingsnį žemyn po kiekvieno pravedimo, taip suteikdamas šansą ir kitam, kai esi prie pool’o ne vienas. O jei jau labai knieti užlįsti prieš – tai bent jau turi atsiklausti ar galima. Logiška, paprasta, kaip sakant – common sense, bet dar praeis, matyt, laiko kol žmonės tą įsisamonins ir pas mus.

All in all – jei sėdint kabake su draugais ir jiem kažką pasakojant apie politiką tu mintimis grįžti ir vėl pajauti tą gražų metimą, kuriuo ryte permetei visą upę – reiškias, kad tai džiaugsmo teikia ir tai tampa daug daugiau nei žvejyba. Estetika, atradimas, kantrybės ugdymas, adrenalinas, naujos pažintys ir pamokos. Pridedu keletą nuotraukų iš viso sezono. Over and out.