Atsikeliam anksčiau, kad turėtume kuo daugiau laiko apvaikštinėti Vardzios apylinkes. Greiti rytiniai ritualai, atsiskaitom su šeimininku ir į autų stotį. Gaunam luktelt pusvalanduką savo mikriuko, kuris mestels mus apie 60 km iki pat Vardzia- uoloje išskaptuoto xzn kuriam amžiuj miesto. Belaukiant mus užkalbina lietuviškai Olga, gyvenanti Maskvoje. Dalinamės cool stories apie keliones, papasakoja, kaip Marakeše užėjus atsigerti kavos po to vos išėjo, nes nutirpo ir kojytės ir rankytės. Pasirodo nesusišnekėjo su vietiniais ir jai kavytę paskanino hašišu. Apsikeitėm kontaktais. Bevažiuojant ji iš vairuotojo išmelžia infos ir mums, nes reiks kažkur apsistoti nakvynei prieš rytdienos žygelį. Daugmaž jau aišku kur ir kaina vėl po 20 larių, tik kad reiks kažkaip susigauti, kas iki ten paveš. Pasiekiam  Vardzios uolas. Nu vaizdas tikrai įspūdingas, bet kadangi šian sekmadienis – zuja ir vienas kitas turistas. Susižinom, kad paskutinis mikrobusas, kuris turėtų išvežti paskutinius žioplinėtojus išvažiuoja 15h. Iki tol dar turim kokias 3 val. Nutariam pahikinti keletą kilų tarp kalnų ir čia tekančios Mtkvari upės, galbūt surast ne tokį uolėtą ir statų šlaitą, užsilipti juo ir po to grįžus plokštikalnio viršum iki viršūnėje esančio miestuko Apnia nusileisti nuo miestelio vedančiu ilgu serpantinu atgal Vardzion. Iki kol grįšim – turistų turėtų nebelikti. Išeinant prisistato du laukiniai šuniai. Mantas numeta rūkytos dešros šmotą vienam ir įsigijam draugus for life. Beje, vienas jų didesnis ir kai mažesnysis bandydavo prie mūsų prieiti pabendrauti – visada būdavo užpuolamas ir parverčiamas ant žemės, net iki apkandžiojimų. Fotkinimui visai gerai žiūrėdavosi, net norėdavosi speciailiai tą mažesnį paglostyt, kad po to būtų užpultas (evil smile). Kylam paupiu aukštyn, upė labai srauni, daug balto vandens, net svarstom ar sugebėtume čia kajakais neapsiversti. Iš kairės – stačios kalnų viršūnės ir per kelias geras valandas ėjimo nerandam jokio įmanomo praėjimo viršun. Google mapsas rodo, kad ant vienos uolos yra bažnyčia. Pasiekiam tą vietą, o bažnyčios nifiga nesimato, tik belenkokio statumo uola ir apačioj judanti juodai apsirengusio žmogaus figūrėlė po nemaža pavėsine. Nu gi įdomu, wtf. Smalsumas nugali ir nepatingim įsilipti iki tos uolos. Iš tolo pamatau padarytą mažą ertmę ir ten pakabintą varpą. Pradedu nujausti wtf. Užsilipam ir mus pasitinka žilstelėjęs apkūnus vienuolis, vilkintis juodais neprašmatniais drobiniais apdarais. Susipažįstam, jis vardu Alex. Gyvena čia atsiskyręs jau porą metų. Klausinėjam detalių, nevalingai paspragsim fotikais ištaikę progą, bet labai staigiai gaunam klausimą ar atsiklausėm ar galima tai daryti. Aš ant tiek naglas, kad pokerfeisu paslapčia nusireguliuoju ekspoziciją ir fokusą iš akies pagal nuotolį ir įjungiu filmavimą. Gaunam klausimą kodėl nenešiojam kryželių, aš politkorektiškai nesakau, kad neesu tikintis, vietoj to išsivartau, kad tai tik simbolis, svarbiau ką galvoji ir kaip elgiesi. Vienžo, pasakoja vyras ilgai ir įdomiai, o mes susidomėję dar labiau klausinėjam. Pasirodo, ankščiau jis buvo žymus tapytojas, dabar jo vienas paveikslas kabo Milane, muziejuj kokiamtais. Žodž, kažkaip mes matomai patinkam diedulei atsiskyrėliui ir jis mums pasiūlo parodyti bažnyčią, prie kurios įėjimo mes, pasirodo, ir buvome. Kostmosas. Pasiveda mus kelis metrus palei uolą ir dingsta siaurutėj skylėj išjebašintoj akmeny. Lendu iš paskos siaurute anga iki viršun pastatytų kopėčių. Su kuprine nėra vietos nei pasisukti. Užsiropščiu kokius 4 metrus viršun ir išlendu uoloje išskaptuotoje menėje. Iš paskos sulipa ir chebrytė. Erdvė kažkur 8 ant 4 metrų, bet į viršu gal taip pat 7-8 metrai. Dienos šviesa į patalpą krinta per viršuje išskaptuotą langą. Net primytyvios arkos išskaptuotos viršuje. Gale bažnyčios yra šoninės erdvės tokios kaip visose bažniose būna, nežinau kaip vadinas tik ir, aišku, altorius ir šalimais mažas baseinėlis, kuriame senovėje laikydavo geriamą vandenį, bei jame krikštydavo vaikus. Gale bažnyčios, ties įėjimu abiejuose šonuose padarytos tokios didžiulės pakylos. Pasirodo, ant jų buvo dedami balkiai, ant kurių stovėdavo giedotojai ir per apeigas bytboksindavo. Religinės atributikos apart keleto ikonų ir senų stovų žvakėms beveik nėra. Savadarbėje medinėje lentynėlėje sudėtos maldaknygės. Gaunam leidimą pafotkinti. Ši bažnyčia buvo išskaptuota 7a. ir nuo tada čia niekas ir nepasikeitė, apart kelių primytyvių medinių baldelių. Šalia įėjimo angos guli du masyvus rieduliai. Šventikas pasakoja, jog juos naudodavo, kai reikdavo slėptis nuo turkų. Tokį užstūmei ant angos ir fig kas jį iš apačios pajudins. Po vienu iš riedulių gyvena barškuolė ir kai jis čia meldžiasi – ji būna išlenda, bet dabar, matyt, mūsų bijo. Parodė savo HTC ne seniausiame modelyje jos nuotraukų, taip pat ir savo sūnus beigi anūkus rodė ir kaip jis filmavo kitą vienuolį, brendantį su paprasčiausia lazdele per tą nesveiką upę. Psichai, žodž :)) Nusileidžiam laukan ir kviečia mus užeit vidun į savo kambariuką, kuris labai tvarkingas ir gal kokių 4 kvadratų. Jis čia savom rankom susimeistravęs gultą ir užsilenkiantį staliuką. Vaišina mus vynu ir raiko po chačiapurio gabaliuką. Lentynėlėj padėta ir teleskopinė meškerė. Gedas klausia ar jis žvejoja ir gauna patvirtinimą, kad upėje yra upėtakių. Ir vilkų čia pilna, sako, naktimis būna kaukia. Pataria mums nedelsti, kad neužkluptų tamsa nenusileidus būtent dėl jų. “Čia visai kaip national geographic rodo” sako Gedas. “Koks geographic, viskas už durų, va”. Žvengiam. Bet iš ties – įspūdingai jis čia gyvena. Ateina laikas atsisveikinti, bandysim kilti čia šalimais esančiu tarpekliu viršun. Vienuolis mums padovanoja po mažą kartoninę ikonėlę prieš tai pabučiavęs kiekvieną. Po to parodo kaip mums eiti ir atsidėkoję už gėrį atsisveikinam. Kažkaip sunku patikėti visu tuo ką čia matėm ir girdėjom. Rimtai, nat geo/discovery siužeto vertas reikalas. Tikiuos kas nors iš fotkių ir video išėjo (taupau batarkes, tad nežiūriu fotike). Saulei negailestingai kepinant-ropščiamės tarpekliu viršun. Aplink pabaidyti mūsų laksto didžiuliai ryškios salotinės spalvos driežai. Tokie gal apie 40 cm. Vienu momentu pamatau nedidelę gyvatę ir, pamatęs, kad ji manęs bijo labiau nei aš jos – pradedu vytis fotkindamas. Deje, pavyksta pagauti tik uodegą. Karštis nežmoniškas, statumas irgi rimtas, kaikur per akmenis tenka ropoti keturiom. Remdamasis neapdairiai padedu ranką ant žalio gražaus augalo. Pasirodo jis pilnas poros cm adatos smailumo, tik plonesnių spyglių. Gaunu skanią porciją susmigusių adatų delnan. Smagiai, žodž, taip ir keliaujam vis pafotkindami žadą atimantį peizažiuką. Sugebam vis tiek nueiti kairiau, nei reikia, nes iš pirmo žvilgsnio ten atrodė paprasčiau, bet po pusvalandžio lipimo pamatome stačias uolas ir grįžtam į teisingą “kelią”. Gaila žiūrėti į mūsų šunis, nesitikėjo, turbūt, kad duona šiandien jiems bus tokia sunki :) Lipimas į viršūnę užtrunka porą valandų. Visi užsipisę, ir šlapi nuo prakaito, bet kokia palaima, kai užlipus pradėjo lašnoti. Po to ir visai įsilijo. Greit apsirengiam kas kuo turim ir pradedam bėgti iki jau visai šalia esančio kaimelio. Faina, kad čia plokštikalnė ir paviršius visiškai horizontalus. Pasiekus kaimuką, kuris yra labai labai skurdus, slepiamės po pirmo namuko stogeliu. Čia pralaukiam lietų ir trumpai pasišnekam su šeimininku. Tai yra kalnų piemenų kaimelis. Kaikurių gyvenamų namų langai net be stiklų. Nustoja lyti ir traukiam iki apačion ilgai vinguriuojančio serpantino. Leidimasis trunka dar porą valandų, bet kai tokie geri vaizdai aplink – nėra sunku. Vardzia pasiekiam jau prieblandoj, užeinam į čia apačioj esantį restoranėlį ir klausiam kur tiksliau ta vieta, kur Olga pradžioje sakė už 20 larių nuo žmogaus nakvynei. Moteriškė suskambina, ir po pusvalanduko, mums kertant nežemiško skonio charčio, chačiapurius ir šviežios kiaulės šašlus – atvažiuoja du gruzinai mažu džipuku mūsų susirinkti. Atsisveikinam su restoranėlio šeimininkais ir visą dieną mus lydėjusiais šunimis ir keturiese grūdamės į ankštą džipuko galą. Pakeliui naktį serpantine baigiasi benzas. Opapa, ar ilgam strigsim, galvoju. Bet chebra suskambina ir po keleto min į pagalbą atvažiuoja senolis su penkialitrine baklaške benzo. Varom toliau, iš asfalto nusukam į akmeninį offroadinį serpantiną, nusileidus juo jau visiškoje tamsoje gauname paeiti iki namo, esančio kitoje pusėje Mtkvari, per kurią persikeliam bezdžionių slidžiu tiltuku. Pasitinka draugiškas ir svetingas seniokas, vėl gaunam pasakotis kas mes ir iš kur, bet kai žmogui nuoširdžiai įdomu-problemų nėra. Baigiu jau gal čia rašinėti. Tai va – Vardzios, kokios čia žmonės atvažiuoja pažiūrėti taip ir nepamatėm. Tik iš tolo. Užtai tie žmonės, kogero, net nenutuokia kokie stebuklai slypi nepatingėjus paėjėti atokiau nuo išmintų takų. Troškimas explorinti yra variklis.

04 30

Labai mažai nekokybiško miego, gal lova nepatogi arba tiesiog per mažai nusikaliau. Nieko, šian laukia ilgesnis žygelis kalnuose maršrutu Vardzia-Apnia-Gogasheni-Kumurdo-Akhalkalaki. Saulėtas rytas, slampinėju aplink namus apžiūrinėdamas čia pat pratekamuose baseinuose auginamus vaivorykštnius upėtakius. Dažnas čia toks vaizdas prie sraunių upių, kuomet siurbiamas vanduo bėga į padarytą baseinuką, iš jo prateka dar  į sekantį ar net ne vieną ir juose auga upėtakiai. Atsikelia chebrytė, šeimininkė klausia ar pusryčiausim ir trindami rankom su Gedu sulendam į virtuvėlę, kur ant stalo jau garuoja švieži naminiai chačiapuriai, naminis persikų džemas, makarai ir arbata. Sočiai ir skaniai prisikimšę atsiskaitom už nakvynę ir pusryčius – 120 larių visiems ir iš laukinio kalnų tarpeklio kabarojamės atgal iki kelio. Pėsčiomis iki Vardzios 6km, tad pradedam peškadralint, stabdydami retai pravažiuojančias mašinas. Greit sustoja vietinis. Važiuodami pasidomim kas per mašinos liekanos ten apačioj tarpeklyje prie upės voliojas. Sako, kad ten neseniai nukrito, vienas žuvo, kitas išgyveno. Nesuvokiama kaip gyvam likt nukritus nuo tokio tarpeklio žemyn.. Žmogus mesteli mus iki pat Vardzios mašinų aikštelės, kur jau prasideda darbo diena: keli prekeiviai dėliojasi savo stuff’ą, kelininkai lopo asfaltą ir grupelė, kaip spėjam, vairuotojų šnekasi apie kažką. Einam priė jų ir klausiam, kas mus užkeltų serpantinu, kuriuo vakar nusileidome, nes atgal į jį lipti jau būtų too much. Kainą sakom patys – 20 larių. Sunkiai šnekantis rusiškai vietinis, aišku, derasi ir prašo 30, mat ne bet kokia mašina ten pravažiuos. Numušt sumos nepavyksta ir lipam į statybinio fordo atvirą kuzavą. Pachillint taip važiuojant neeina niekaip, reik įsitvėrus laikytis, nes pasileisi, tai greit nusivoliosi. Vaizdai įspūdingi, spėk laisva ranka fotkint. Kokių 3-4 km kelionė trunka 20  min. Išleidžia mus priešais Apnia kaimo akmeninę bažnytėlę, kurią apžiūrinėdami pamatom, kad ant seniai bevarstytų medinių surūdijiusiais vyriais durelių nėra spynos. Opa opa. Siūlau Gedui užėjus pažaist žaidimą “kunigas ir klapčiukas”, aš būsiu kunigas :D Pavyksta nesulaužius durelių šiaip ne taip jas atidaryti,  mat bažnyčia nelabai naudojama, čia viršuj esantys kaimeliai – musulmoniški. Pafotkinam voratinkliais apėjusį vidų, ikonas ir kitą seną religinę atributiką ir, uždarę bei palikę viską kaip radom – traukiam Apnia vargingu kaimeliu savo maršrutu. Pasisveikina vietinis ūkininkas ir siūlo mums šokti į savadarbį vėžimaitį, traukiamą vieno arklio. Taip penkiese pravažiuojam visą kaimą, o senis puikuojasi prieš vietinius. Retai čia kas užsuka net iš kitų kaimų. Klausinėju iš ko jie čia gyvena, sako – pagrinde iš bulvių, kurias superka labai mažom kainom, tad sunkiai čia visi verčiasi. Dar augina ir gano karves beigi avis. Laikas lipti. Paliekam kaimelį ir einam link kaimyninio Gogasheni. Tas jau kažkiek didesnis, bet toks pats skurdus. Du gatovi vietiniai susidomėję mus draugiškai kviečia vyno, pasiūlymas iš pradžių pasirodo labai įdomus, bet kol vienas dingsta kokiai 15 min. ieškoti gėrimo ir grįžta tuščiomis, tai nusprendžiam negaišti laiko, dar tolimas kelias laukia. Abu katinai dar kurį laiką šūkauja ir ragina palaukti, tuoj viską suderins mol. Bet dėkojam ir varom savo keliu. Apylinkės labai gražios, keliaujam plokštikalne, iš vienos pusės Mtkavi upės didžiulis kanjonas, priešingoj matosi snieguotos kalnų viršūnės, laukuose piemuo gano karvių bandą, visur laukuose pilna didelių riedulių. Praėję kokius 5 km. pasiekiam drumsto vandens mažą kalnų ežeriuką, o nuo jo jau ir Kumurdo kaimelis ne taip toli. Šitas jau visai didelis, turi bažnyčią, banką ir, matomai, mokyklą nes pagrindinėj gatvėj prasilenkiam su būriu vaikų, vedamų kelių mokytojų. Vaikai su mumis sveikinasi angliškai ir prancūziškai. Gedas jau trynė rankomis, kol nepamatė mokytojų. Vietinėj kišenės dydžio parduotuvėlėj nusiperkam ledų ir kažkokio žalio limonado, skoniu primenančio tarchūną. Visi vietiniai labai mandagūs ir draugiški. Sveikinasi, klausinėja ar ko nors reikia, domisi iš kur esam, kur keliaujam ar Gruzija mums patinka ir pan. Išėjus iš miestelio Mantas pasiūlo einant tranzuoti, mat pavargo. Nuėjus nepilnus 4 km nuo Kumurdo Akhalkalaki kryptimi susistabdom krovininį ford transit’ą ir sušokam galan. Prašom, kad mesteltų iki pusiaukelėj esančio Paskia ežero, bet važiuodami pro jį, pamatom drumstą rudą vandenį, tad maudytis nenorim. Ką gi, važiuojam iki pat galutinio žygio taško. Nusprendžiam čia nakvynei nelikti, kad ryt visą dieną galėtume skirti Tbilisiui. Stotyje susimokam mikriuko vairuotojui, jointukas ir jau kratomės ilgu kanjonu palei upę. Kelionė iki Tbilisio trunka kokias 5 val. Mus atveža į autobusų stotį, kurioje verda gatvės prekyba, bomžavimas, dirba n pinigų keityklėlių, antisanitarinių valgyklėlių, jūra žmonių. Paeinam nuo stoties keletą km ir įlendam įšaut chinkalių beieškant vietos nakvynei. Randam ir su taksu nuvažiavę sužinom, kad hostelis seniai uždarytas, nors booking.com užbookinti leido be problemų. Perskambinam dar kelias vietas ir galiausiai atvykstam į hostelį, kuriame esame vieni. Jointukas ir einam paslampinėti po naktinį Tbilisį. Gražios apšviestos bendros erdvės, tiltai, pilis ant kalno. Viskas sutvarkyta ir gražu, vėl vietiniai ir čia kviečia jungtis čiačios, neatsisakom. Namo parsibastom jau apie 12 ir smingam labai labai greitai.

05 01 Tbilisi

Šiandien turim visą pilną dieną pažinčiai su Tbilisiu. Susipažint, manau, geriausia yra vaikštant ne po žinomus turistinius spotus, o ten, kur dirba ar ilsisi VIETINIAI. Pradžiai nuvarom ir sutariam sekančiai nakvynei pilnesniame ir pigesniame hostelyje. Rytui turim du questus – rasti Gedui CF kortelę fotikui, nes mažai vietos beliko, daug pleškina, o dar kelionės gale laukia sutartas Shotos viešbučio fotkinimas. Kitas questas yra mano canon 6d akumas,
nes turiu sumoj 5, bet sugebėjau su nepilnai užkrautais išvažiuot, tad baisu, kad nelaiku liksiu be fotiko. Keliaujam Kairiu Mtkvari krantu aukštyn prasičekint kelių susižinotų parduotuvių. Sunku patikėt, kad tai ta pati upė, palei kurią užvakar ėjome į kalnus ir sutikome vienuolį. Tbilisis ir išsidėstęs išilgai abiejuose jos krantuose. Pakeliui sutinkam kelis žvejus, kuriuos tiesiog praeiti būtų labai sunku. Fotkinam ir kalbinam. Gaudo sidabrinius karosus, vienas nedidukas katik išimtas spurda maišiuke ant žemės. Naudoja paprastą plūdinukę ir musės lervą. Keista, kaip žuvis sugeba kažką matyti tokiam mutnam vandeny. Pasirodo upėje yra ir upėtakių, šamų, daug įvairios baltos žuvies, o lydekų nepasitaiko.Netrukdom ir judam toliau. Apeinam keletą shopų, kol galiausiai randam ko mums reikia didelėj pardoj, panašioj į VCUP’ą. Nusiperku pakrovėją už 45 larius, bus ramu. Gedo CF’as 32 gb atsieina 100 larių. Vaikštinėdami po busy centriuką pamatome batsiuvį, toks roots diedokas besišypsantis. Gabrielius patiki jam savo atplyšusius padus ir kol jis juos remontuoja 20 minučių – mes klausomės amatininko gyvenimo istorijos ir fotkinam. Parodo savo pieštukinių piešinių kolekciją, palieka įspūdį moterų papai :D Čiuvas turi 12 vaikų, kuriuos kol kas pats išlaiko. Pats yra pusiau armėnas pusiau gruzinas. Papasakojo, jog turi čia supirkęs keletą butų, o Lenkijoje šiuo metu stato žvakių fabrikėlį, kaip supratau įsisavinęs ES lėšas. Planas jį pastačius po poros metų subankrotint, o tada nusipirkt fūrą-šaldytuvą ir stumdyti šaldytas daržoves. Anot jo – tai labai pelninga. Pasirodo, ir kalėjime sėdėjęs, ne iš lempos, tokie ir planai. Tas šiek tiek jaučiasi ir jo piešinukuose. Neeilinis personažas, pafotkinam ir pafilminam. Taisykla tekainuoja 10 larių. Pasiimam jo kontaktus, mat turi kambarių ir nuomai. Vat toks vat paprastutis batsiuvėlis čia :)) Gal dar ir apsistosim sekančiai nakčiai. Kitas įdomus veikėjas buvo duonkepis, kepantis gruziniškas duonas didelėje molinėje krosnyje. Per lauko langelį aš, pamatęs tą krosnį, prašausi vidun keletui fotkių, bet neleidžia. Klausia iš kur mes ar iš Rusijos tipo. Sakau, kad lietuviai. “Ooo, bratie, zachodyte!”. Nemegsta rusų, tad nenorėjo mūsų leisti :)) sau pasiploju, kad mano gatvėj išmokta rusų kalba dar visai ok lygyje gal. Viduj karšta kaip Marinos Bui anuse (kas nebuvot, užsukit ir ten, faina). Miltais pasidengus visa patalpa kaip ir kepėjo veidas. Baltos neįprastos formos duonos, atrodo kaip priklijuotos prie krosnies viršaus, o kaitra pareina iš apačios. Nusiperkam šviežių duonelių su sūriu ir dar dovanų gaunam katik iš krosnies išimtą karštą didelį batoną. Kepėjas klausinėja kaip ten gyvenimas pas mus po nepriklausomybės. Domisi ką veikiam gyvenime ir pan. Prišaudom nat geo vertų kadrų ir judam toliau. Va tokias pažintis su Tbilisiu aš užskaitau 100%. Šiandien apėjom daug kairinio Mtkrv upės kranto Tbilisio, prišaudėm gero stryto, saulei leidžiantis dar nuėjom sendaikčių turgun, ten nukoviau senutėlį rusišką idealios stiklų būklės objektyvą telemar 5.6 200mm. už viso labo 80 larių!!! Ebėjuj tokie nuo 100vbaksų prasideda. Labai įdomu tokiu paparacinti buvo. O naktį atsigauti dar įlindom į sieros vonias pachillinimui. Įkaitus siera kvepiančiam karštam vandeny po to pats gazas palįst po lediniu dušu. Fffffresh! Dar prasiėjom pagrindinėm senamiesčio gatvytėm, kurios tiesiog verda naktiniu gyvenimu. Tikrai daugiau žmonių nei kokioj Pilies ar Vilniaus gatvėj. N klubų, restoranų, kavinukių, prie įėjimų stovintys durininkai visur kviečia užeit, pro visur sklinda tranki muzika, švyti ryškios iškabos. Yra čia ką veikt ir tusovčikams žodž. Bet mum px, mes ne iš tų, mums geriau ramybė ir heroinas. Labanakt, Tbilisi. Ryt čekirautinsim dešinį Mtkvari krantą