Įspėjimas – žemiau esantis įrašas su žvejyba nieko bendro neturi. Tai – kelionės po Gruziją įspūdžiai.

Gruzija pirma diena 04 25

Visus sėdinčius staigiai kresteli, kai lėktuvo ratai smagiai pabučiuoja Kutaisio oro uosto asfaltą. Saulė kepina, medžiai žaliuoja, dangus žydras – vaibas čia vasarinis jau seniai. Pirmą kartą Kutaisyje lankiausi varant boardint i Gudaurį  2014 m., bet susipažinti su pačiu miestu neteko. Šį kart turėsim daugiau laiko apsiuostinėjimui. O dabar, greit susišaudę mikriuko vairuotoją, jau lekiam į centrą paragauti vietinių skanumynų. Visi čia labai verslūs ir, jei kažko reikia, užklausi bet kurio sutikto gruzino ir jis arba pats tau padės arba būtinai žinos savo draugą ar pažįstamą, kuris tau padės (šitą įrašiau jau grįžęs po kelionės, ne tai kad first day impression). Žodžiu, tai ir dabar mus taksistas mesteli iki savo draugelio restorano, už maistą duoda žodį. Šiandien dar praktiškai nevalgę norim kažko stipriau. Mėsos patiekalai Gruzijoje dažniausiai super minkšti ir sultingi, gausiai persismelkę šviežių prieskoninių žolėlių aromatu. Mus aptarnaujantis bičiukas – be streso. Paklausiu kas per patiekalas yra jaučio smegenys su česnaku (toks pavadinimas). Kaip paruošta ir kokie dar ingredientai buvo įdomu (nu bent jau ar virta ar kepta ar wtf). Gaunu išsamų atsakymą :D – “Nu, jaučio smegenys su česnaku”. Tikrai skaniai privalgius pėsčiomis patraukiam link “Green flower hotel”, kurį užsibookinome jau anksčiau čia besisvečiavusio Jazz’o rekomendavimu. Jam paliko įspūdį chill’ova aplinka ir pats mldc šeimininkas Shota. Padedami guglo per valandą kiemais pasiekiam hosteliuką. Kainos juokingos – 8 € žmogui. Viskas tvarkinga, o vaizdas pro langus ir terasą – pzdc. Visą likusią dienos dalį skiriame stryto fotkinimui Kutaisio gyvenamuosiuose rajonuose. Gerų personažų tam čia tikrai pilna. Visi uber svetingi ir draugiški. Kvietė užeiti, pylė alų ir vyną, pjaustė dešrą, susidomėję kausinėjo apie Lietuvą ir pasakojo apie Gruziją. Lietuvius vietiniai labai myli. Aišku, reikia mokėti bent minimaliai rusiškai, kitaip nesusišnekėsi. Paliko įspūdį ir vietinis turgus, kuris jau vakarop buvo beužsidarantis, tačiau pašaudėm gėrio ir jame. Taip pat padegustavom ir įsigijom vyno, kuris buvo sutvarkytas prie užtvenktos Rioni upės esančios hidroelektrinės, ją pasiekę vietinių pramintais paupio takeliais. Pakeliui pakalbinom ir žveją. Upėtakių upėj nėra, o pats turėjo pasigavęs mažiuką syką. Paprastai, teleskopu sliekina. Grįžus motelio savininkas Shota vaišina vynu ir čiačia (ech, sunku čia negeriančiam atsilaikyti :D ) ir, papasakojus rytdienos planą nusigauti iki Okatse kanjono, pasiūlo mums savo draugelio David’o kompaniją, kuris mus ir nuvežtų ir pagidautų. Nutranzuoti/mikriukais/peškom apeiti visko tikrai nespėtume, o laiko daugiau kanjonui neturime, tad pasirašom ir tokiam turistiškam variantui. Ryt laukia pati turistiškiausia diena…

 04 26

Gerai išsimiegam, nors kaikurie net nelabai pamena kas vakar buvo šnekėta ir sutarta su Shota. Nusileidžiam viešbutuko apačion, esam vaišinami kava, gruziniška minkštute duona ir baltu naminiu sūriu su abrikosų džemu. Kostmosas! Šeimininkė dar ir omletą pataiso. Kol prie stalo dalinamės įspūdžiais, atvažiuoja ir mūsų šios dienos gidas Davidas. Kaip vėliau paaiškės – labai savas ir daug žinantis bičiukas. Susipažinę šokam į jo mikrobusiuką, pakeliui dar pardoj nusiperkam mineralinio ir pagraužų tripui. Visi, kažkodėl, perka ne vietinį stuff’ą, o man – atvirkščiai, norisi išragauti kuo daugiau Gruzijos. Vietiniams mes dažnai krentam į akis, net ir pardoj esu smalsiai klausinėjamas. Kai visi jau seniai sėdi buse – aš įsiveliu į pasakojimus apie Lietuvą. Mus gruzinai tikrai mėgsta.

 

Šios dienos maršrutas – gan turistiškos vietos, į kurias nusiperkam bendrą bilietą už 50 larių. Pirmą spot’ą – Sataplia uolą pasiekiam kaimo keliukais, per kuriuos vaikšto daugiau karvių nei žmonių. Davidas sako, kad jos ant kelių laikosi, nes pravažiuodamos mašinos prabaido muses ir pravėdina. Jau dabar dienomis temperatūra siekia  30˚. Prasieinam parkeliu, kuriame pridaryta dinozaurų (nežinau ar tikroviškų , nes nelabai teko gyvą matyt) maketų. Mat čia pat esančioje oloje yra išlikusių dinozaurų pėdų įspaudų. Visa tai man pasirodo fuflo. Kičas, žodž. Toks jausmas, kad tos raptor’ių pėdos čia įspaustos specialiai, nors Davidas tvirtina, kad mokslininkai čia viską ištyrė ir įrodė. Toliau judam link Prometėjo uolos, o iš Davido melžt įdomių istorijų nereikia, pats užsivedęs. Papasakojo ir kaip jaunystėj dinamitu “žvejojo”… Saulė kepina, bet su maladiec gidu teleportuojamės iki Prometėjo urvo. Ten jau surinkta žmonių grupė, prie kurios mes turėtume jungtis ir pėdinti paskui paskirtą gidę, bet gi neįdomu taip. Tad nors ji ir stebėjo beigi kudakavo per pirmus mūsų bandymus nusiimti  – vis tiek atitrūkstam ir vieni praslenkam nežemiškų formų stalaktitais aplipusiomis erdviomis menėmis. Tik kad šlykštokai gruzinai jas čia apšviesti sugalvojo. IMHO – paprasta dienos šviesa ar kiek šiltesnė sueitų daug geriau, nei dabar naudojami ryškūs žali, violetiniai, raudoni ir pan. šviestuvai. Bet erdvės tai tikrai įspūdingo dydžio. Likusius kelis šimtus metrų uola būtų įmanoma ir valtele prasiplaukti, bet pažvengiam, kad prieš tai reiktų parūkyti ir lendam lauk kojytėmis. Prie įėjimo pasitinka gruzinas, laukiantis visų su mikrobusiuku. Pasičekinam GPS ir nusprendžiam per 15 min pareiti į pradžios tašką patys. Vaizdingu serpantinu grįžtam pas Davidą, kuris stebisi, kad mes tokie greiti ir veža mus toliau link Martvili kanjono. Kaip įprasta – paskęstame naujuose neužpisančiuose pasakojimuose. Labai atsidavęs vyriukas, pasakoja besididžiuodamas savo šalimi, nuoširdžiai domisi mumis ir gyvenimu Lietuvoje, tad istorijos abipusės. Turistų sezonas dar neprasidėjęs, bet saulė kepina pzdc. Pėsčiomis leidžiantis iki kanjono, iš busiko mus nufotkina vietinis paparacis, o Gedas dar spėja fotoaparatu atsakyti jam tuo pačiu. Nusileidžiam iki upės kanjono dugne ir pasiimam pripučiamą plaustą su irkluotoju, kad užsikelti upe kiek aukščiau. Mantas su Gabrielium lieka mūsų palaukti, tad su Gedu per 15 min pasikeliam krikštoline mėlyna upele, įsispaudusia tarp stačių uolų. Irkluojam pasikeisdami, nes norisi ir pafotkinti, nors ir apšvietimo tam visai nėra. Saulės šviesa čia krinta per nelabai didelį tarpą tarp uolų viršuje. Taip, žiauriai turistiška ir nupopsinta, bet kitaip šitų gamtos grožių jau nebepamatysi. Per neilgą pasiplaukiojimą sušuntam juodai ir Davidas siūlo mus pakeliui į Okatse kanjoną užvežti į vietinių mėgstamą spotą išsimaudyti ledinėje upėje. Be trydaliojimų pasirašom. Sustojus atokioj aikštelėj, takeliu nusileidžiam stačiu šlaitu ir patenkam prie akmenimis kunkuliuojančio vandens, tik nukritusio smaugiu kriokliu čia pat. Šalimais ir apleista hidroelektrinė, kuri vaizdelio, bent man, visai nedarko. Toks biškį “fallout” peizažiukas, tik žalias. Mes čia vieni, tai greit persirengiam ir šokam į ledinį pool’ą. Ilgiau išbūt nelabai išeina, greit apsiprausiam ir kaip kulkos šaunam krantan ant prikaitintų akmenų, nes gelia žopą ne tas žodis. Davidas stebisi, kad sulindom su Gedu, manė, kad nelįsim pamatę kas per vanduo. Pačiam jam dar toli gražu per šalta, sako.  Ir apskritai, jie čia dar prie 30˚ su striukėm vaikšto. Nu ką, nesveikas refreshas. Judam iki paskutinio spoto – garsiojo Okatse kanjono. Vairuoja čia chebra belekaip, reik tam kiaušus turėt. Juostos, atrodo, neegzistuoja, o ir apskritai taisyklės: bet kada ir bet kur tau gali užlįsti, tik spėk per stabdžius pist. Šį kart Davidas jau pasiruošęs mūsų laukti apie 3 val. , nes maždaug tiek ir užtrunka viso pažintinio tako apėjimas. Per gerą pusvalandį pasiekiam patį kanjoną, kurio vienoje pusėje esančiame skardyje ir įmontuotas tas takas. Nu toks, kaip lajų takas Anykščiuose, tik čia vos matos kanjono apačia, o erdvės “čiut” didesnės. Gaila, fotkėm to atskleisti nelabai įmanoma. Nėra jauku eiti takeliu, po kuriuo tokia praraja. Gedas sakė, kad jam net kiaušai tvinkčiojo, tipo dar kažkoks perštėjimas buvo. Iki šiol maniau, kad čia tik posakis ir taip nebūna for real. Gal čia ir per daug informacijos, bet nu taip vaizdingesnis tas kanjonas atrodys gal. Žodžiu, įspūdinga ir biškį baisu… Gale to tako padarytas ilgas “lieptas”, išsikišantis virš prarajos kokių 40 metrų. Fotikų shutteriai jau seniai tiek darbo beturėjo. Likusia tako dalimi grįžtam iki offroadinio keliuko, pakeliui prasilenkdami su būreliu karvių, tiesiog besikarstančių šlaitais, blet. Nesveikos karovos, adrenalino pritrūko, matyt… Viršuje prisistato gruzinas su sena raudona “Niva” ir siūlosi pavežti iki pradžios taško už 30 larių. Chebrai pasirodo per daug, siūlom jam už šią kelionę dvacoką, bet nepasirašo, kelia iki 25, bet mes varom toliau. Prisiveja mus, sako davai šokit už 20. Visos kelionės metu man teko dažnokai jausti tą gėdos jausmą, kai prasidėdavo derybos dėl tokių juokingų pinigų. Gal ir blogai. Sulendam “Nivon” ir apturim fun karuselę geru akmenuotu kalnų serpantinu. Negalvojau, kad šita mašina taip gerai lipa. Davidas vėl stebisi, kad mes tokie greiti. Maloniai privargę važiuojame atgal į Kutaisį pas Shotą. Pakeliui mūsų gidas iš pažįstamo paima samagono, padaryto iš churmos ir tchkali vaisiaus. Paragaujam, lenda pasakiškai: sodrus vaisinis aromatas lieka burnoj ir nereikia jokio zagirono. Man patiko dar labiau už čiačią. Davidas džiaugiasi, kad mes po tripo laimingi. Išties susidraugavom su gidu, žiauriai talkovas čiuvas. Pažadam atspausti gerų kadrų ir išsiųsti paštu jam bei Shotai. Visos dienos kelionė mums keturiems kainavo 150 larių (50 €). Juokinga. Ai, dar bendras visų spotų bilietas 50 larių žmogui ir kelionė Niva. Still – papigiai. Vakare prasičekinam, kad traukinys į Batumį 08:30. Shotos žmona dar suskambina į stotį ir patvirtina tai. Dar, man užsiminus, jog atsiųsim spaustų tripo fotkių – sudealinam nemokamą nakvynę pas juos vėl kelionės gale prieš išvykstant. Mainais Gedas pafotkins jų naujai pastatytą ir įrengtą viešbutuką. Shota mums jį aprodo ir klausia pasiūlymų ar ką dar galima būtų paimprūvinti. Nu bet nei vienas nesugalvojam prie ko prikibti. Viskas skoninga, tvarkinga ir yra viskas ko gali norėti prabangos nesivaikantis žmogus. Sako – einam, parodysiu jums dar kai ką ir terasoje kampe rodo į augantį gražų žalią augaliuką. Žvengiam. Pavakarieniauti Davidas pasiūlo gerą patikrintą restoraniuką centre, kuriame užsisakom chinkalių su įvairiais įdarais. Skaniausi – su mėsa ir įvairių šviežių prieskoninių žolių miksu. Chinkaliai – tai tokie dideli kūgio formos koldūnai, kuriuos imi už smailosios dalies, apverti, prakandus išsiurbi visą skanų skystį ir sulapnoji. Pasaka, koks skonių derinys. Tiesa, bevalgant visame centre dingsta elektra, tad vakarieniaujam žvakių šviesoje. Mastau, kad tai tinkamas momentas ir pasiperšu Gedui, bet jis, deja, nesutinka tekėti. Nu nx. Tokie įspūdžiai iš šiandien, o ryt nuo ankstaus ryto pėdinsim traukinių stotin ir judėsim Batumio link.

04 27 

Keliamės anksti, paskubomis pusryčiaujam iš to ką turim, atsisveikinam su Shota ir skubam pėsti į traukinių stotį. Atvarius paaiškėja, kad rytinis traukinys važiuoja tik maršrutu Batumis – Kutaisis, o ne atvirkščiai. Blet. Nete apie tai neparašyta, o be to dar ir buvo skambinta pasitikslinti. Nu atsipūtę jie čia gerai…Ką gi. Keliaujam iki centro ir kalbinam mikriukų vairuotojus. Kol aš deruosi su vienu – Gedas tiesiog sudealina su taksistu, kuris pasirašo mestelti mus iki Batumio už 90 larių, tuo tarpu kelionė mikriuku būtų kainavus 150. Susipažįstam su mūsų vairuotoju Vladimiru, kuris elektromobiliu mus nusiveža iki namų, kur perlipam jau į benzininę Toyota ir kokiu  100 km/h greičiu pjaunam Juodosios jūros link. Artėjant – vaizdai keičiasi, randasi daugiau palmių, daug namų poliais pakeltų virš žemės. Klausiu Vovos WTF – sako čia labai daug drėgmės žemėje ir tipo taip saugomasi nuo pelėsio. Šituose kraštuose užėjus pas ką nors į svečius – greitai pajustumėt stiprų pelėsio kvapą. Kelionė neprailgsta. Vova irgi įsijautęs pasakoja ir klausinėja. Sako – mums dar reikia šiek tiek laiko, kad paruoštume infrastruktūrą turizmui ir kad žmonės pradėtų geriau gyvent. Tada viskas bus gražu.  O mums čia viskas patinka dabar, kol viso to dar nėra, sakau, kaip tik – dar įdomiau. Pastebiu, kaip vairuodamas jis draugiškai bendrauja su kitais vairuotojais, net pypsi užkirtinėtojams nepiktai. Visi jie čia vieni kitiems tikrai kaip broliai. Pirmą sykį susitikę vienas kitą vadina “brat” arba “genatsvali”, kas verstųsi maždaug “prisiimsiu visas tavo didžiausias naštas” , žodžiu, pasiaukojimą reiškiantis kreipinys, kuris naudojamas kreipiantis į šeimos narius, linkint jiems tik gero. Mus lietuvius jie myli panašiai ir tikrai jaučiasi, kad tai nėra dirbtinumas ar noras pasipelnyti. Jie tikrai nori palikti mus patenkintus, tuomet ir patys jaučiasi laimingi. Paprašom Vovos, kad išlaipintų mus tiesiog prie Batumio paplūdimio. Po akimirkos jau sėdim ant akmenuoto Juodosios jūros kranto ir dorojam likusias maisto atsargas. Pirmas žvilgsnis į Batumį palieka tokį dvejopą įspūdį. Čia kičas, imituojantis prabangą persipina su visišku skurdu. Dangoraižių šešėlyje verda lūšnynų gyvenimas. Fotkinam paplūdimio skulptūras, atrakcionus, kurie čia pradės suktis sezonui prasidėjus, vietinius suvenyrų prekeivius ar iš netolimo užsienio atvykusius pažioplinėti turistus. Pasiūlau prasieiti iki žuvies turgaus. Pakeliui sutinkam vietos nekilnojamo turto magnatą, kuris, pamatęs mus varvančius praktaitu, pasiūlo užsukti į vieną jo sklypų atsigerti vandens. Kalba rusiškai labai karpydamas galūnes, tad suprasti eina tik tiek, kad jis čia ant priešais esančios kalvos supirkęs daug sklypų ir juose sustatęs vilas, į kurias rodo pirštu mums godžiai siurbiant šaltą vandenį. Jis, kaip ir daugelis gruzinų gerbia Saakašvilį ir sako, kad prie jo buvo daug geriau, nei dabar. Dėkojam už vandenį ir toliau braunamės iki turgaus kiemais, gatvelėmis, aptūptomis prekeiviais, katrie siūlo tabaką, šviežias daržoves, nematytus vaisius ir uogas ar visiškai sunešiotus batus, sudėtus šalia nešvarių lėlių, nužaistų dar prie ruso. Nusiperkam su Gedu po kažkokį vaisių, vizualiai primenantį obuolį, tik jo atkandus po to burnoje lieka toks sausumas ir aitrumas. Nesužavi, bet įdomu. Užsilipam virš geležinkelio bėgių padaryto pėsčiųjų tilto keletui kadrų, prasmunkam pro šalikelėj vykstančias stroikes ir galiausiai pasiekiam mažą žuvies turgelį, kurio prekystaliai nukrauti stauridėmis, makreliais, midijomis, barabulkomis tika ištrauktomis iš Juodosios jūros. Bet didelė žuvies dalis čia vis tik yra atvežtinė. Pasiūlau įlįsti į šalimais esantį žuvies restoraną, šalia kurio išrikiuoti nauji leksusai ir mersai. Mus, dulkėtus ir ne prašmatniai apsirengusius pasitinka padavėjas ir paklausia ar mes tikrai labai norim čia užeiti (lol). Nelaukdamas kol kiti prasižios – atrėžiu, kad tikrai taip. Susėdam, gaunam meniu ir gal per pusvalandį niekas taip ir nebeprieina prie mūsų. Luxury. Buvo tikrai zeba :D Nu px, nenorit mūsų atsineštų pinigų – nereikia. Už tai gausit 1 žvaigždutės neigiamų įvertinimų su komentarais puokštę. Atsisėdam šalia esančios žuvies kavinukės terasoje ir gaunam nerealios žuvienės beigi paprasčiausių tešloje keptų šviežių stauridžių lėkštę su vietinių prieskoninių žolelių, tkhali ir graikinių riešutų padažu. Skoniai dera fantastiškai, o šviežiai skaniai žuviai jokio įmantraus paruošimo net ir nereikia. Prikirtę einam ieškoti centre užbookinto butuko, kuris pasirodė esantis visai jaukus, su visa reikalinga buitine technika ir virtuve. Pakeliui, tiesa, vėl patenkam į nemokamą kaiminystėje gyvenančio viešbutuko savininko surengtą naminio vyno degustaciją. Grįžę atsipūčiam pusvalanduką ir vėl į miestą. Pradžiai kalnų keltuvu pasikeliam į šalimais esančio kalno viršų pafotkinti vakarinio miesto panoramos. Pataikom ant gero apšvietimo ir padarom keletą nieko kadrų.  Pakeliui namo užsukam į prabangų restoraną, kuriame už nerealų kebabą, chačiapurį ir dvi stiklines šviežiai spaustų apelsinų sulčių paliekame 40 larių (13 €) :D Ir čia tikrai solidus restikas: padavėjai baltai iščiustyti, įrengtas skoningai, aplink visur sėdi kostiumuoti užsieniečiai, gyvai žinomus gabalus prie gyvos instrumentinės muzikos atlieka simpatiška gražaus balso savininkė. Žodž, viskas kaip kokiam kempinsky pas mus prie katedros. Davolni parkulniuojam namo, kur Mantas su Gabrielium jau gerokai pripisę vinų ir čiačių. Ryt dienai jokio planuo neturim. Valio!

Fotkės – žemiau.