Ir vėl paskutines kelias žvejybas teko naujose vietose pasibūti. Juk taip įdomiau. Upės tai abi gerai žinomos, bet ruožai nauji. Vieną mūsų Aukštaitijos upę tai norisi pačekinti visą, dėl to jau kelinta žūklė pasižymiu nueitus ruožus mapse (tą darau su beveik visais upių ruožais/pagautais upėtakiais). Taigi, šiek tiek viršydamas greitį atlėkiau prie tokių vietų, kur kažkada seniau baigiau žūklę. Oras – tikrai palankus, nuotaika irgi gera, spiningas į rankas ir pirmyn. Tik nusileidus šlaitu prie miške vinguriuojančios upės ir užmetus pirmą sykį kitan krantan ir traukiantis mažą vartiklėlę savęs link prieš gerą pasraunėjimą - pasikabina nedidukas kiršliukas. Nu ir dabar toks fast forward. Tie nedidukai kiršliukai ir upėtakiukai kabinėjosi labai dažnai ir mano vartiklės kablys be užkartėlės juos negausiai težalojo. Prasiėjau porą valandų mišku nieko rimto taip ir nepačiupinėjęs apart spiningo ir alaus buteliuko. Bet kas buvo po to tai atperka ir virš 100 km kelionę ir keleto valandų tuščią ėjimą ir laukimą kol baigsis lietus. Žodžiu, išėjau iš miško ir pasibrovęs per aukštas kranto žoles geras 15 min priėjau labai rimtą duobę (ji yra antroje fotkėje). Tikėjau, kad joje turi kažkas būti. Pirmas metimas kiton upės pusėn. Vartiklėlė nusileidžia ties priešingu krantu ir pradedu ją gan greitai traukti palei pat duobės pakraštį. Nieko. Nu ok. Sekantis metimas ir šį kart pravedimas su lengvais twitch’ais, bet irgi gan greitas. Nieko. Nu blia, negi ten nieko nėra. Palaukiu šiek tiek ir užmetu vėl taip pat tiksliai iki priešingos duobės pusės. Šį kartą pradedu labai labai lėtai sukti ritės rankenėlę. Mikro vartiklė net liečia dugną. Kai vartiklė atsiduria jau matomoje vietoje, iš kart už sąnašų sluoksnio krašto – pamatau ties dugnu didelį šešėlį, visai ne greitai išlendantį iš duobės. Pajuntu nesmarkų grybštelėjimą, kuris dar labiau pakelia adrenalino levelį, nors jis ir jau nuo to vaizdo buvo užkilęs. Greitu ritės pasukimu triggerinu kibimą. Smūgio nebuvo, bet žuvis tiesiog pasigabino kaip malka. Nu tikrai – kaip koks rastigalis, bet pamažu pradeda muistytis ir šiaip ne taip išvelėju jį upės paviršiun. Pravalas tik tame, kad mane ir upėtakį skiria geras vandenžolių tarpas. Tuo ir pasinaudoja, gyvatė. Įėjęs į žoles pradeda bilenkaip muistytis, aš vos spėju susukinėti valą ir, matomai, vienu momentu nesugebu jo išlaikyti įtempto. Upėtakis gražiai nusikabina nuo kabliuko be užkartėlės. FFFFFuuuuuUUUUUuck. Pusmetrinis točnai buvo. Stoviu žolėse drebėdamas ir keikdamasis visas. Nu ir ką, bent žinau kurioj duobėj jis gyvena. Nusiraminęs išsitraukiu CAT’uką ir pasižymiu dar vieną žvaigždutę mapse su tikrai neeiliniu komentaru.
O kelios dienos prieš tai pavyko smagiai pasibūti naujose vietose drauge su šviežiu muselininku Gediminu, su kuriuo jau nuo seniai tarėmės palėkti prie upės. Niekam nesakykit, bet tai buvo darbo diena Gedui. Laptopas ten ne veltui fotkėj matos. Kai padirbo – prisivijo ir mane bebrendantį su savo ketvirtuku ir kedžiais prieš srovę. Tada jau buvau ištraukęs vieną trisdešimtuką, kuris labai agresyviai griebė paviršiumi deadriftu besileidžiantį kedį ir iš kart kalė labai gražią žvakę. Žiauriai kovingas ir nenusiteikęs lengvai pasiduot buvo. Tikrai nusipelnė paleidimo. Nu bet kokiu atvėju būčiau gi paleidęs ir nenusipelniusį, bet taip paleist yra vistiek smagiau. Tai va, naujo ruožo pradžia buvo tikrai įdomi, o ir duobių tikrai gerų buvo. Pasraunėjimai, ramesnės vietos, gal kiek kliuvinių daugiau galėtų būti. Taip kažko rimto išprašyti ir nepavyko mums, bet va Gedas pasigavo keletą kad ir nelegalių, bet patenkintas buvo gausiai. Pirmos žūklės museline yra kažkas neapsakomo, ypač kai yra šioks toks veiksmelis. Va o kita ruožo dalis už nedidukės užtvankėlės, kaip ir reikėjo tikėtis buvo labai rami. Bristi ten neįmanoma dėl dumblo ir gylio, krantu eiti - žiauriai sunku, nes žolės visur gerokai virš galvos. Bet tai nereiškia, kad tų vietų netikrinsiu. Išmindžiota nebuvo, o žuvies ten tikrai turi būt. Iš Toliko video – tokiose vietose gyvena motininiaimlia. Tik reiks ten atvaryt šviežiam ir pilnam kantrybės.
