Oi gerai čia prasinešėm porą dienų upėmis. Vieną dieną su Kaziu pamedžiojom upėtakius ir visai sėkmingai, kitą gi su Gedu kitam Lietuvos gale. Su Kaziu tai taip ekspromtu po naktinės pasiūliau nulėkti prie upelės porai valandikių prasieiti spiningais. Sulipom bedievin (naujas žaislas 85 m. gimimo Suzuki Samurai) ir numynėm netoli nuo Vilniaus prasitestuoti naujų vartiklėlių. Privažiavom prie upės visai ne keliais ir ne keliukais. Po vieną alaus ir vienas prieš srovę, kitas su srove. Upė jau beveik vasarinio lygio ir gan skaidri, kaifas. Einant veiksmo tikrai netrūko, bet vis norėjos, kad kas rimtenis trinkteltų per nagučius. Ir tai atsitiko ties didžiuliu mano krante pūpsinčiu akmenu. Lėtai pravedinėjau baltą gražiai dirbančią vartiklėlę ties pat pat akmens apačia, kur srovė išgraužus čiuju gerą angą. Viską mačiau. Kaip staigiai jis iššoka. Kaip energingai kala vartiklę. Kaip gražiai padaro žvakę. Kaip gražiai atsikabinęs dingsta iš akių. Kazys irgi paturėjo veiksmo – keletas kibimų ir išsiėmė vieną beveik subrendusį. Žodžiu, namo išsišiepę grįžom.

Kitą dieną jau susiplanavom ir palėkėm su nakvyne Dzūkijon. Gedas kaiptais jos nelabai mėgsta, bet mane tai ten labai traukia visada. Gamta nuostabi, o ir žūklė ten tikrai smagi. Nusprendžiau pasiimti ne spiningą ir ne muselinę, o fotiką, tik tam, kad pafilmuoti. Nors veiksmo labai daug ir nebuvo, bet užtai koks jis! Primeskit. Pievoj vienas vienintelis medis, pasvirės virš upės. Nuo jo karts nuo karto krinta skruzdės ir vandenyje jas nuo paviršiaus intensyviai kažkas renka. Ir renka tikrai ne mažylis. Bulkos tokios nesmarkios, su kokiais 2-3 ratiliukais. Kartias net bulkt pasigirsta. Ne piemburnis ten pietauja. Tą abu supratom jau po pirmų bulkų. Aš filmuoju bulkas, o Gedas tuo metu deda šonan savo spinigiuką ir traukia iš kupriako  Vision Vipu. Riša vienintelę turimą dėžutėj skruzdę ir pradeda mosuoti. Man adrenalinas užkilęs,jaučiu, ne mažiau, nei mosuotojui. Pirmi keli padavimai kliši, bet galiausiai užmesti pavyksta ir skurzdės imitaciją delikačiai kažkas apžioja. Kirtis, valas gražiai atsiplėšia nuo vandens paviršiaus, sukeldamas gražius purslus. Kotas linksta ir iš kart suprantam, kad pyzdukas visai rimtas aname gale. Toks rimtas, kad pradžioje jo suvaldyti sunkiai Gedui besiseka. Aš tik filmuoju, kaip šniūras ne žvejo jėgų dėka staigiai raižo paviršių tai pirmyn tai atgal. Gedas leidžia keistus garsus. Greit pamatom, kad aname gale kiršlys. Eina sau, nu ir paršiaaalis. Pafotkinam ir nufilmuoju jo paleidimą. Gražus egzempliorius, kaifas vien stebėti kai toks traukiamas. Po to pasileidom upe toliau. Ties vienu gražiu posūkiu ir palinkusiu medžiu vėl bulkavo kiršliai. Žinom, blia, kad negalima, bet vistiek norėjosi su jais pasižaisti. Tik šitie kažko nenorėjo čekinti nei skruzdėlės, nei gnat’o nei parašiuto. Nu ir bala su jais. Leidžiamės toliau. Kuris laikas štilius, bet po valandikės prieinam gražią duobę pieviniame ruože. Bežaisdamas su fotiku išgirstu Gedo “Matei blia??!!”. ” Nu ne” :D. Pasirodo, prieš srovę traukiamą guminį rožinį nediduką vėžiuką spėjo smarkiai kalti kažkoks labai rimtas duobės gyventojas. Gedas drebėdamas dar keletą minučių dalinosi įspūdžiais, bandydamas monstriuką išprovokuoti kitais masalais, bet bergždžiai.  Tuo žūklė ir baigės tam kartui. Grįžę įsikūrėm camp’ą, pasigaminom superinę miežinę košę su rastais bobausiais, taipogiai spirgiais ir svogūnais, priryjom ir po to visą naktį palapinėj perdėm iki kol rytas išaušo ir reikėjo vėl keltis žvejybon. Papusryčiavom ir  dar nuvarėm ton pačion duobėn, tikėdamiesi pasimatyti su jos gyventoju vėl. Bet jis šiandien nebuvo nusiteikęs bendrauti. Po to pervažiavom į upės žemupį, kur ji gerokai seklesnė, platesnė ir sraunesnė. Pirmi keli metimai ir, dar nespėjus atitolti nuo Gedo, iš srovės išsiimu legalų margį. Tamsus, jau visai įmitęs toks. Gražu. Karys papozavus paleidžiamas ir lipu prieš srovę aukštyn, mėtydamas sidabrinę-bronzinę rankų darbo nedidukę, bet sunkią vartiklę. Užmetus aukščiau geros rėvos ir vartiklei pasiekus patį pasraunėjimą masalą galingu smūgiu sustabdo žuvis. Pakertu, žuvis vėl varinėja kur nori, sunku nulaikyt. Tik netoli prisitraukus pamatau, kad tai gražus kiršlys. Geri 35 cm. Greit pafotkinu ir paleidžiu, juk draudimas. Įsilyja. Pagaunu dar keletą 20-25 cm pyplių, bet visai įsilijus kibimas baigiasi ir permirkusiam, bet su šypsena tenka eiti mašinos link. Gedui šį kart sekės prasčiau, jo pasroviui siūlomų voblikų niekas valgyt nenorėjo. Šiaip smagios žvejybos buvo, pamontuosiu ir video. Iki kitų kartų :)