Pradžia

Kaip aš nenorėjau per kojos operaciją prapisti šio lašalo. Turbūt dar labiau nei nenorėjau, kad skverniukas patektų į antrą turą. Kaip mūsų tautosaka byloja – “привет пацанам, хуи ментам”. Smagu, kad viskas klostėsi gerai, koja recoverinasi ir jau leidžia man pasibastyt paupiais. O kaip nevarysi jais pasibastyt, kai Gedas iš žvalgybos grįžta su afigienom naujienom apie labai rimtą lašalų skridimą. Oras lašalinis/upėtakinis: šutina karštis nuo pat ryto ir dangus aptrauktas sunkiais debesais. Gerokai po pietų pasikraunam šmutkes ir varom paupin. Nutariam pračekinti naujų spotų, kur gyvena rimti upėtakiai (žinom iš žvejybos spinu) ir susipažinti su situacija – ar yra ten lašalų. Artėjant prie kranto jau pamatom spiečius šokančių lašalų. Kostmosas, nors ir kiaušų dar nededa, tačiau emergerių netrūksta. Bulkų nėra, bet dar toli gražu ne vakaras. Važiuojam tikrinti žemesnio ruožo ir ten pamatom, kad lašalinio veiksmo taip pat yra. Tačiau yra ir muselininkų. Žiūrint pozityviai – reiškias čia galima pasigaut kažką labai rimto, ką pavykdavo padaryt žiemą/pavasarį spiningu. “Skrendo”, kaip pasakytų vienas visiem gerai žinomas upėtakiautojas :). Trinam rankas, bet makaluotis su jau žvejojančiais vyriukais nepradėsim juk. Bet all good – galima patikrinti ir daugiau vietų, tad važiuojam dar į kelis labai žemus ruožus, kur vienam jų yra mapse užčekinta Gedo žveigždutė su >40 cm upėtakiu. Deja – tuose ruožuose anei lašaliuko. Spėliojam ar čia jiem nepatinka ar tiesiog šiose vietose dar vandens temperatūra ne ta, kadangi dugnas čia jau šviesesnis. Anyway – žvalgyba padaryta labai gera ir su situacija ateičiai susipažinta. Norisi pasižvalgyti ir prie kitos upės, beigi pažvejoti. Ten muselininkų apgultis dar didesnė. Mat jau spėjo ir vakaras atslinkt, visi po darbų sulėkę. Pagaliau randam laisvą gerą spotą, lašaliukų čia tik vienas kitas, bulkavimo nematyt, bet einam patikrinti vienos konkrečios, irgi Gedo atsižymėtos map’e vietos. Pakeliui netyčia tenka pereit sodybos kiemą, kur ant namuko laiptų atsisėdus apkūni neblaivi Tomaševskio rinkėja pradeda burnoti. “Kiek čia jūsų, bledz, vaikščios šiandien dar po mano kiemą??!” Mandagiai atsiprašom ir pažadam kitą kart per čia nebeeiti. Pasidomim ar čia šiandien irgi jau praėjo žvejai? “Nūū tak aiškū, nū” – atsako pelenė, o tąsios putos krenta ant primėtytų po putliom kojom nuorukų. Vakarėja, tyku, ramu, o mes palinkę aukštoj žolėj sėlinam apeidami pasižymėtąją duobę. Gedas klausia ar imsiu. Aišku imsiu! Rišuosi rudą fomkinio kūnelio ir CDC sparnelių lašaliecą. Geras gidas man tiksliai parodo kur pavasarį išvelėjo 42 cm upėtakį. Keliais žolėm prisėlinu ir pirmas cast’as. “Blet, kiek per daug link vidurio užmečiau, reikėjo arčiau kranto žolių” – galvoju, bet mano mintis nutraukia labai agresyvus smūgis su purslais. Labai netikėtai. Pakertu. Yra! O stiprus koks. Kurį laiką situaciją kontroliuoju ne aš. Kol Gedas bėga su graibštu – upėtakis neria gilyn nenulaikomai. Sugebu išlaikyt valą įtemptą ir žvėriukas nuvargęs atsiduria Gedo pakištam graibšte. Graži, atsimaitinusi ir sodrių spalvų žuvis. Gedas sako, jog šitą pavasarį ir buvo pagavęs čia. Pafotkinam ir leidžiu gyvent toliau. Gal pagausime dar ir trečią kartą. Kuo toliau, tuo tie įspūdžiai tampa vertingesni už mėsą. Kažkaip lieva feisbuke skaityti postus su gražiom žuvim ir žinot, kad jų jau niekas nebepagaus. Keliaujam tolyn, jau visai vakarėja ir netrukus sutinkam du muselininkus, kurie, pasirodo, pasistatė mašiną šalia mūsų. Gal tikėjosi, kad mes nuėjom prieš srovę. Bet mes pasileidom žemyn upe, kad kylant link mašinos ateitume pas pagautąjį profesorių. Jie nieko kaip ir nepagavo, nusivylę, kad nelabai skrenda, tad išvaro namo, o mes dar valandėlei prasieinam prieš stovę nuo ten, kur anie nežvejojo. Veiksmo nebematom. Bet Gedas jau atsidarė su trenksmu diena prieš, nu o aš jau patenkintas taip pat. Laikas prascoutinti lašalus kitoj upėj. Iki.

  • IMG_1851
  • IMG_1855
  • IMG_1858
  • IMG_1863
  • IMG_1868