Nu, kaip jum sezono pradžia? Aš tai va tik vakar dorai atsidariau. Aišku, ir prie upės šiais metais buvau gal tris sykius sumoj. Jau labai pasiilgęs buvau gamtos ir bent kokio veiksmelio, nes iki tol kelias žūkles teko pustuščiam grįžt (neskaitant keleto mažiukų). Diena be debesėlio, saulė kepino – tikrai ne pačios geriausios sąlygos parint upėtakį, bet nedaug pasirinkimo teturėjau, greit operuos koją ir nusikels žūklės ilgesniam laikui, tai žūt būt reikėjo teisingai išnaudoti laisvadienį. Ir šiaip kuo toliau tuo man žūklė daros vis labiau ne apie žuvį, net nežinau ar pagrindinis tikslas yra pagaut. Aišku, vistiek stengies, keiti pravedimus, bandaisi masalus visus, ypač tas smagu, kai upėtakis labai įnoringas. Taip buvo ir vakar. Per pirmas dvi valandas tik iš Gedo atėjo lydekos fotkė. Jis ėjo kiek aukštesniame ruože. O man vat pradžia buvo visiškai be veiksmo. Išmėčiau beveik visas vartikles, pradėjau mėtyt ir voblerius, bet pagrinde mano masalinėj viskas ne natūralių spalvų. Žodž, klaunų dažniausiai gerai dirbančių prisikišęs ir jie kažkaip vat nusistovėjo ir gaudydavo. Bet vakar taip nebuvo, upėtakiams buvo px ant tų klounų ir nesvarbu koks pravedimas. Vanduo toks kiek pasidrumstęs, rodytųsi, kad klaunas turėtų gerai dirbt, bet su laiku supratau, kad reik bandyt natūralaus spalvinimo masalu gaudyt. Pats realistiškiausias masalas kurį turėjau – buvo rainės imitacija. Ir jį užsikabinus – labai greit stiprioj srovėj po smūgio ir kelių apsisukimų atsikabino gražus upėtakis. Dar keli pravedimai kiek tolėliau priešingo kranto, vis dar toje pačioje srovėje baogėsi dar vienu atsikabinimu, jau kiek mažesnio bet irgi legalaus upėtakio. “Nu ble, lenkiški dorado kabliai visai žuvies nelaiko” – mintyse keikiaus iš anksto nepasikeitęs kablių. Kiek luktelėjau besibandydamas naują 16-35mm konano USM 2 objektyvą ir užmečiau rainę dar sykį. Labai galingu smūgiu pasikabina upėtakis tik voblikui pradėjus judėti parabole manęs link. Mažas, bet labai naglas. Keli kadrai ir mažas dūchelis keliauja augt. Ok – bent jau atradau, jog veiksmas tik labai smarkioj srovėj ir tik su rainės imitacija. Primečiau, kad ji kiek ruda ir upėtakiui šiuo metu gali atrodyti kaip varliokas, kuriuos jie vis dar kylančius iš dugno šiuo metu labai godžiai ryja. Dabar – tai pagrindinis jų maistas, kurio atsivalgę, kaip vėliau paaiškėjo jau ir dabar yra patapę gerais rubuiliais. Oi kaip man zajabys va sėdėt ir rašyt įspūdžius, pasiilgau. Toks lyrinis nukrypimas buvo, never mind, bitchez. Tai va – pranešu apie žvejojimo atrastą taktiką ir Gedui, nes eina vis kol kas tuščias. Nebespėju toli nueit, kai susitinku prieš srovę einantį spiningautoją iš Kauno. Tas liūdnas, praktiškai be veiksmo. Pasidalinam patirtim ir skirstomės. Su Gedu tinkamės prie mašinos ir pabandom dar gerą netikrinto ruožo galą pažvejoti dviese. Ramumose nebegaištu laiko išvis ir mėtau tik į pasraunėjimus ir laaaabai lėtu pravedimu. Nepraeina ir 20 minučių, kai kotas linksta pusiau. Mintyse “blet, palikau graibštą mašinoj”. Krantas status, upėtakis žvakiuoja, laksto visur kaip pasiutęs. Stiprus jau, nusipenėjęs. Surizikuoju ir staigiu kirčiu bandau šauti upėtakį iš vandens link savęs. Pavyksta, neatsikabina. Gedas pribėga pafotkinti, nekankinam žuvies ilgai ir leidžiam atgal. Fantastika, toks pagal Gedo graibštą 37-38 cm kentas. Kažkaip labai užsinori, kad ir Gedas veiksmo paturėtų, tai įsiūlau jam savo rainę. Einam toliau, aš jau tik fotkinu, o Gedas mėto į sraunumas. Valio, pasikabina toks pats pacaniukas ir jam :) Greita foto sesija, įspūdžių banga, high five ir nusprendžiam, kad šios dienos žūklė pavykus abiem ir baigta. Tuo labiau, kad priėjom jau ir tas vietas nuo kur aš maždaug ir pradėjau žvejoti. Su dideliais smailais važiuojam miesto ir kasdienybės link. Dabar jau galit mane pjaustyt ramiai, savo laiką paturėjau. Pasiilgsiu jaučiu belenkaip per tuos kelis mėn. Še jum ir fotkių, nusidėjėliai.