Dvi dienos pas žemaičius

Kažkaip antrą nakties sėdėdamas prie kompo sugalvojau, kad o kodėl gi man ryte nesėdus mašinon ir nenumynus iki Žemaitijos pažvejoti upėtakių? Dar ne visai pasveikęs, ai nu bet jei bus šalta – susikursiu lauželį ir čiajaus išsivirsiu, pagalvojau. O be to dar ir draugę klaipėdon aplankyt užsukčiau, po apylinkes pasiganyčiau, aplinką pakeisčiau. Užvirė kraujas, net užmigt sunku buvo. Prabudau anksti, susikroviau stovyklavimo ir žvejybos reikalus ir, paskubom užkandęs nešildyto pusryčio, išmyniau pajūrio kryptimi. Kad įdomiau būtų – pasirinkau maršrutą per keletą Žemaitijos miestukų, užlipau ant Aukštagirės apžvalgos bokštelio. Pasirodo jie čia ir keltuviuką turi, žiemą galima su snaubordu ką nors susilaužyti, jei noro yra. Taip neskubunat aš po aptrauktu dangum judėjau link vienos gražios žemaičių upės aukštupio, kurį dar vakar mapsuose labai atidžai išžiūrinėjau ir išsirinkau medžioklės ruožą. Visą kelią lijo, bet tai manęs visiškai negąsdino, nes pagal meteo.lt vakarinėj daly lietus turėjo būti trumpalaikis. Upę pasiekiau vidurdienį, važiuot teko šlapiu šlynu šiek tiek nerimaujant dėl grįžimo atgal, nes bus šiokia tokia įkalnė. Šoku į bridokus, spiningas rankon, fotikas ant nugaros ir ristele žvėrių takais prie upės. Pakeliui dar pabaidau dvi stirnas, kurios greitai kaišiodamos savo baltas subines iš gelsvų aukštų žolių pasiplovė Amerikos kryptimi. Upė čia buvo gan sekli, vanduo toks rusvas, bet skaidrumo visai tinkamo žvejybai. Pasileidau su srove apmėtydamas visas gilesnes vietas palei kranto paplovimus ar ties kokiom užvartom, kurių čia buvo visai nemažai. Po valandos ėjimo jau spėjau pakeisti tris vartikles ir išmėginti vieną vobleriuką. Tuščia. Nieko net nepabaidau. Užsidedu naują negiliai neriantį japoną ir šukuoju toliau. Pagaliau pamatau, kad masalą iš sraunumos atsivijo vienas nelegalas, gal 27 cm. Padaviau jam dar kartą – nebelenda. Pačilinau, užsidėjau vartiklę, kartoju – nieko. Ok, gana čia žaist, reik eit ieškot profesoriaus. Vat ir neradau aš to profesoriaus per dar gal pusantros valandos. Traukiu CAT’uką ir matau, kad Donis (www.spudleris.lt) man atrašė vakarykštę žinutę. Pasigyriu ką ir kur veikiu. Jis man draugiškai pataria pervažiuot į kitą spotą – 9 km žemiau, gaila, kad pats prisijungti negali. Grįžtu prie mašinos, pradedu judėt ir, akurat, pakimbu šlyne. Nu taip gaila laiko..Knisuosi ne pilną valandą, kol pagaliau išvažiuoju. Pervažiuoju į kitą spotą ir ten vėl užsėdu, bet jau nekreipiu į tai dėmesio ir skubu likusiom keliom valandom paupin, nes noriu dar su šviesa stovyklai vietą rasti ir įsikurti…Čia upė jau nebe mergaitė, įsileidusi kelis gražius upelius – jau kurkas gilesnė ir slepia daugiau rimtų duobių. Nusileidžiu ties santaka su vingiuotu intakėliu ir gal po trečio metimo pasroviui per rankas smagiai žiebia kažkas labai agresyvus. Upėtakis be kovos pasiduot nelinkęs, toks kresnas ir jau, toks jausmas, nusipenėjęs pradėjusiom iš dugno lįsti varlėm. Keli kadrai ir varo virškinti varlių toliau. Va ką reiškia vietos žinojimas žvejyboje. Diena pilnai užskaityta, o dar po kelių valandų chill žvejybos – grįžau mašinon, užsimečiau kuprinę ant pečių ir per krūmynus prasibroviau iki prieš tai rastos lygios gražios vietos šalia upeliuko, tinkamos stovyklai įsikurti. Standartiškai palapinė, malkos, kurių, čia sausų rasti buvo gan sunku, nes lijo, bet greit jau sėdėjau prie lauželio ir kepindamas sasyskas klausiau upelio ir ugnies kalbų. Naktį gavau minuso, bet šalta nebuvo visai ir išsimiegojau puikiai. Rytinė arbatėlė, sriubytė, susirenku kempą, grįžtu iki mašinos, mat norėjau patikrinti dar vieną ruožiuką. Išvažiuoti nepavyksta, šlynas – tojotos padangoms visai ne draugas. Gerai, kad pro šalį važiavo medžiotojai, kurių aš ir paprašiau timptelt. Iššokęs greit atsidūriau prie naujo ruožo. Oras fantastiškas – saulė, ne vėjuota ir daug šilčiau nei vakar. Per keletą valandų žuvies nepamačiau, bet pasivaikštinėjau tai fantastiškai. Susipakavus šmutkes, visas murzinas iki ausų ir kvepiantis (gal ne visiem) dūmu dar užsukau į Klaipėdą pajamt draugės, o grįžome per Panemunės pilis. Savaitgalis – super duper. Dar žvejybinis pastebėjimas, kad tokiu metu kibimas geriausias nuo pietų iki pavakario. Ryte kažką suviliot – daug sunkiau, nes žuvis dar vangi. Tuo šį kart įsitikinau ir pats. Va dar kelios fotkės.

  • cb
  • cb-2
  • cb-3
  • cb-5
  • cb-6
  • cb-9
  • cb-10
  • cb-11
  • cb-12
  • cb-14
  • cb-18
  • cb-16
  • cb-20
  • cb-22
  • cb-26
  • cb-25
  • cb-27
  • cb-28
  • cb-29
  • cb-30
  • cb-31
  • cb-34
  • cb-35
  • cb-42
  • cb-41
  • cb-43
  • cb-45
  • cb-46