Keista rašyti po geros pertraukos. Ta proga, kad trumpokai laikęsis sniegas, tikiuos, tik laikinai išnyko ir sušilęs oras ištirpdė upelius dengusį ledą – nutariau savaitgalį skirti pasimatymams su upėtakiais. Vakar reikėjo pasivažinėti iki kaimo, kad palikti užstatėlį už naują žaislą bekelei – seną Suzuki Samurai. Nuo pavasario offroadinsiu ne tik žiemom ant lentos. Nenuklystant per daug į lankas – kadangi jau kaiman, tai kaip čia nepatikrinsi savo upės. Ji gan nemaža, tad tikėjaus visai geros situacijos. O bet tačiau – atvažiavus nuo tilto pamačiau, kad gerų 60% upės padengta ledu. Nutariau nusigauti iki žemesnio upės ruožo, mat ten ji yra sraunesnė, tai dėl to tikėjaus ir ledo mažiau. Pakeliui dar smagiai užsėdau molyne, bet pavyko išvažiuoti be pagalbos. Pasistačiau mašiną gan toli nuo upės ir peškadralinau gerą pusvalandį, kol ją pasiekiau. Dėl ledo neklydau – upė atitirpusi beveik pilnai, tačiau vandenyje nelabai matosi giliau nei 20 cm. Suvokiau, kad esant tokiam vandens skaidrumui – voblerį reiktų patiekti upėtakiui palei pat nosį. Bet tiek ėjus nesinorėjo tiesiog varyt atgal ir minti Vilniun. Atvariau, tai bent jau pasivaikščiosiu grynam ore, galvojau. Užsidėjau 7 cm dorado visiškai baltą voblerį, kad žuvis kuo geriau matytų ir pradėjau leistis pasroviui. Per geras 4h tokio leidimosi nepamačiau jokio upėtakinio veiksmo. Užtai pamačiau audinę, kuri sau ramiai tampėsi šakeles ir žoles turūt būstui ir manęs, apsirengusio maskuojančiom spalvom net nematė. Padariau keletą kadrų ir tyliai netrukdydamas pasitraukiau. Šiukšlių parinkti nepavyko taip pat, nes, matomai, visos jos šiuo metu yra užpiltos patvinusios upės. Jau prietemoj grįžau prie mašinos pavargęs, tuščias bet ne nusiminęs. Tokia ta žvejyba žiemą.
O šiandien tik prapbudęs – brūkštelėjau Gedui. Maždaug davai varom kokio mažo upelio krėstelt. Apie 11 h jau buvom vietoj. Vėl ėjom pasroviui. Čia upelis jau skaidrus, nes sniegai ir ledai virtę vandeniu jau seniau upėn sunešė iš laukų žemes. Vasarą šitas ruožas būdavo praktiškai negaudomas dėl seklumo, o dabar – visai normaliai. Gaila tik kad upėtakiai daužė masalus vydami iš teritorijos, bet nesimaitino. Gedui daužė labiau, nes svoločiams kažkuo patiko jo maža juoda vartiklėlė su ryškiais plastikiniais šratukais ties kabliu. Išsitraukė du nelegalus ir dar keletą smūgių apturėjo. Aš taip pat mačiau kelis išėjimus. Vienas buvo labai gražus, iš po paplauto kranto. Staigiai išlindo ir šonu išsirietęs kalė tankiai virpantį mažą vobleriuką. Po to, matyt, pasibaidė ir nebelindo daugiau. Tikrai smagu, o ir važiuoti nuo namų toli nereikėjo. Nepaisant to, kad pasimatyti su niekuo iš upės nepavyko – laikas praleistas superiškai, o ir šiukšlių radau. Jėga. Radau šiukšlių. Šiukšlių radau blia. Suprantat?