Maudymosi sezonas – atidarytas

Pirštai suragėję ir suskeldėję nuo belenkokio šalto vėjo, kažkur pro kojinę leidžiantys bridokai irgi nepakelia nuotaikos, kai reikia užbrist atsikabint už dugno užsikabinusią vartiklę. Ir iki šiol keletas nedidelių upėtakių šypsenos mano plikam snukutyje kažkaip nenupaišė, o bet tačiau – yra keli tikslai, kurie mane varo priekin ir verčia kentėt šaltį šlapiose kojose ir sustingusiose rankose. Vienas iš tikslų – prasieiti kuo daugiau naujo upės ruožo, nes čia gyvena rimti upėtakiai, esu jau per kitas žūkles apturėjęs smūgių ir matęs gerų žuvų, tai labai labai rūpi pračekinti daugiau naujų vingių ir duobių ir, galbūt, užsižymėti žvaigždutėmis žuvies vietas. Antras tikslas – išmokti pravesti mudlerį, nes dabar upėtakiai labai varles mėgsta. Taip, žvejoju spiningu, nes su museline tokioj upėj bent jau man būtų gerokai mažiau užmetimo ir pravedimo galimybių. O kai susiriši, kad ir urodlivą riebų mudlerį, užkabini jo prieky nesunkią “čeburašką” – gali mesti jį kur nori ir kaip nori, tas pats kas ir vartiklėlė gaunas – nors po šakom pakišt gali. Bet niuansėlis yra, bent aš pastebėjau, kad traukiant ir paprastai twičinant jį – niekas nesidomi. Visi smūgiai ir kibimai šiandien buvo tuo momentu, kai atkeli sistemėlę nuo dugno staigiu viršūnės kilstelėjimu ir, toks jausmas, kai mudleriukas pradeda leistis – va tada ir pistelėjimai nutinka. Apžuvinau kelis dieną susirištus mudlerius, tik kad žuvys nebuvo didelės, bet vistiek kažkaip jėga. Tuo labiau, kad aš rišu muses nu kai jau visiška šikna, kai nu reikia iki negaliu, nes mane žostkai dapisa šitie rankdarbėliai, jau geriau nusipirkt ar supyzdinti kokį muselininką paupy ir atimti. Tai va, apie ką mes čia. Pastebėjau, kad didesni nesidomi varlės imitacija, tai nusprendžiau grįžti prie jau tikrai patikrinto varianto šitoj upėj – ryškios ružavai geltonos 3g vartiklėlės su twitchine pravodke, tokių pačių užsisakiau dar tris, kad būtų pakaitinių praradus (nes nafig turėt krūvą skirtingų masalų, iš kurių tik keli dirba?). Ai, beje, žūklę pradėjau nuo spoto, kur praeitą kart iš po kranto paplovimo buvo išlindęs ir net kalęs tą pačią vartiklę gražus upėtakis. Toks virš 40 cm tikrai jau buvo. Visaip aš jį bandžiau išprašyti vėl: ir mudleriais ir vartiklėm ir keliais voblikais, bet nelindo pacukas ir viskas. Net snukučio neiškišo paerzint. Nieko, dar grįšiu pas jį tikrai, vieta įsiminta ir dargi žvaigždute mapse pažymėta. Tai žodžiu, užsidedu aš tą vartiklę, keli metimai ir prienu gerą bebryną, kuris susijungia su upe ir vat jame apturiu adrenalino shotą. Keli žingsniai ir tiesiog smengu prarajon. Jaučiu, kad plūduriuoju visas vandeny, kiaušiukams taip normaliai, blet, gaivu. Greitai aš ten išplaukiu, išsikapanoju ir dar greičiau išsipilu vandenį iš bridokų. Prieš tai maniau, kad yra nesveikai  šalta, o dabar galvoju – kaip čia greituoju būdu nuvaryt iki mašinos, nes bebrynai aplink ne tas žodis. Išsigręžiu kelnes, šoku atgal į bridokus – ai, visai gal ir galima kentėt. Nu reikia dar prasieiti kelis vingius, galvoju sau. Sušilsiu grįžinėdamas link mašinos. Nu vat ir pradėjau aš tuos vingius eiti. Nu vat ir įkirtau gražesnę žuvį, pirmą per kelias paskutines žūkles. Jau visai palankstė, mano naują japanską Tenryu Rayz spiningėcą, bet kaaaip su juo jaučias kiekvienas upėtakio pasisukimas, staigus nėrimas, o šitas dar is sužvakiavo ir valo iš kiek atleisto būgnelio pareikalavo. Graži žuvis, dėl kurios buvo verta užsispirt ir pakentėt tą šaltuką. Greit pafotkinu ir leidžiu gyvent. Nu, rankų drebėjimas jau sustiprėjęs, nes ne tik šaltis prisidėjo, liuks. Ai, beje, blemba gal visai ir negaila susimokėti už gerą įrankį, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad upėtakių žūklėj spiningų lūžinėjimas yra įprastas dalykas, todėl nemokėdavau už juos daug, brangiausias kokį turėjau buvo SavageGear Troutizmo, bet vat kai pažvejoji su tokiu daiktu – supranti, kad geriau pasaugoti, pasivežioti tūboj, bet apturėt proper kaifą užkabinus kažką smagesnio. Juk dėl to ir varom prie upės. Aišku, kad su kotu nuo dugno užkibusius masalus jau rečiau atkabinėsiu dabar :D Tai va, net šalčio pojūtis nuo adrenalino dingo, nors žuvis ir ne pati didžiausia, bet riebi ir stipri jau. Nu, galvoju sau, gal reikia tuo ir užbaigt šiandieną. Ir sekanti mintis – “nu toks gražus posūkis priekyje su duobe, nu davai dar ten prasičekinsiu, o po to jau žiesiu”. Apeinu nendryną, atsisuku ir negaliu neužmest atgal ton pačion vieton kur jau mečiau iš priekio ir pagavau. Ten toks geras ir gilus ravas palei krantą srovės išvagotas, kad nu gali ten slėptis dar koks mažiukas neišsibaidęs. Švyst, keli būgnelio apsisukimai ir pyyyst per nagus. Kirsteliu. Yra. Tempia pyderas. Ir vėl geras. Tempia, kad net būgnelis ritės žviegia valą pamažu atidavinėdamas. Delnas jauča kiekvieną žuvies krūptelėjimą. Čia yra kaifo apibrėžimas. Prisitraukiu arčiau, ir, kaip tik po mano kojom keras. Nespėju suvyniot daugiau valo ir margis palenda po tuo keru. Pizdiec, galvoju, taip esu jau ne vieną gerą upėtakį palikęs, bet šį kart viskas baigias gerai, iškišęs kotą toliau – išsitraukiu svoločių iš po kelmo. Su anuo savo trumpučiu favorite white bird’u būčiau čia tikrai atsasalinęs ir nifiga man jo nepavyktų iš po tokio kelmo iškrapštyti jau. Akimirka ir žuvis graibšte. Fotkinu, paleidžiu ir tada jau pasižymėjęs dar vieną žvaigždutę map’e toje pačioje vietoje nusprendžiu, kad šiandien jau tikrai pažvejojau. Du upėtakiai virš 40 cm ir dar gi iš tos pačios vietos. Taip dar tikriausiai nebuvo man. Kol ėjau iki mašinos bebrynais – nesukaitau, bet šaltis iš kaulų pradingo kažkur kovos su upėtakiais įspūdžiuose.

  • IMG_6902
  • IMG_6952
  • IMG_6957
  • IMG_6969
  • IMG_6977

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>