“Kas čia per fignia..” – buvo mano pirma mintis kai šiandien 5:00 pradėjo rėkt žadintuvas. Mat ne iš kart dašuto, kad vakar iš vakaro buvau sutaręs su Gedu dar tamsoj išvažiuoti į vieną paskutinių šio sezono upėtakių žvejybą. Tų žvejybų daug išties ir nebuvo, nes apturėjau kelio kryžminio raiščio operaciją, po kurios gavau gerą mėnesį praleisti lovoj, o dabar dar vis lankau mankšteles su visokiom senom žabom, debiliškais klausimais traukiančiom iš jauno fizioterapeuto dėmesį. Aišku, man griežtai buvo uždrausta užsiimti bet kokiom sudėtingesnėm fizinėm veiklom, o apie snaubordinimą žiemą chirurgas pasiūlė net nesvajot. Upėtakių sezonas jau baiginėjasi, tai vistik nepasisaugojau jau trečią kartą ir ištrūkau ramiai prasieiti. Pasirinkom labai komfortišką praėjimo atžvilgiu upelės ruožą ir dar visiškoj tamsoj lesdami sumuštenius palikom Wilno.
Prognozė šiai dienai nieko šlapio nežadėjo, o bet tačiau, pakeliui pakliuvom į gerą liūtį, kuri šiek tiek numušė vaibą, bet kol pasiekėm upę – viskas nurimo. Mišku besirangantis ruožas buvo pilnas gerų duobių, išvartų ir akmenų. Nuo rėvų iki atgalinės srovės duobėse. Žodžiu – viskas ko reikia upėtakiui. Vanduo aukštokas, bet tikrai ne mutnas. Pasipuošiam bridokais ir išsiskirstom į skirtingas puses. Aš pajudėjau prieš srovę. Pradžioj užsidėjau sunkią vartiklę, kuri, smarkiai taškydavo paviršių ir taip, jaučiu, pabaidydavo tokiame mažame upelyje daug upėtakių. Gan greit pasikeičiau ją į Gedo pasiūlytą vobleriuką iš dealextreme už 0.60 €. Dirba gražiai, bet reik twitchinti, ką su mano esamu favorite whitebird koteliu nebuvo labai smagu daryti. Pirmas geras 20 min. jokio veiksmo nepamatau, bet esu įsitikinęs, kad jų čia yra pilna, tik reikia atrast kas juos geriau įtikina. Užsidedu mažytę žalsvai rudą, tokią kūdykio trydos spalvos vartiklėlę ir atsargiai, žiūrėdamas po kojom žingsniuoju krantu toliau. Menkiausias neapsižiūrėjimas gali laisvai kainuoti vėl trūkūsį raištį. apmėtydamas visus potencialius spotus prieinu skersai upėn ėvirtusią pušį ir paduodu tiesiai į kampą tarp priešingo kranto ir kamieno. Tik pradėjus sukt lankelį ir vartiklei užsikūrus – stukteli nedidukas upėtakiukas. Ištraukiu ir greit atkabinu nuo viengubo kabliuko. Aha, reiškia, masalas tinka, o metimą dariau su srove. Ok. Varau toliau. Kiek mėtau prieš srovę – nematau jokio veiksmo. Užsidedu japonišką Maria samaninį skęstantį vobleriuką su pakeistais į vienšakius be užkartėlių kabliais ir šukuoju toliau. Rytas labai gražus. Saulė kildama fantastiškai nušviečia šlapią augaliją, gaivu ir kvepia pušim beigi samanom. Gerai, kai yra pomėgis, kuris kartais atidangina tave į geras vietas tinkamu laiku, pagalvoju. Prieinu didesnę duobę dešiniame krante. Nutariu ją apeiti ir paduoti vobleriuką iš viršaus. Pravedinėjant iš po duobėje esančios kerplėšos išlenda gražus upėtakis ir iš lėto seka masalą, bet greit grįžta ir jo nebeišvilioju daugiau nei keliom vartiklėm nei kitu vobleriu. Greičiausiai pamatė mane. Panašu, kad šiandien upėtakiai visai neaktyvūs ir rodo dėmesį tik masalus traukiant prieš srovę ir tik iš slėptuvių. Ok, keičiu taktiką ir stengiuos mįtyti tik į duobes, iš pradžių jas apeidamas. Taip atsiduriu ties geru pagilėjimu, kuris apribotas mano kranto ir įstrižai įvirtusios pušies. Kažkaip intuityviai užsidedu sunkiąją vartiklę, išvinioju daugiau valo ir tiesiog įmerkiu ją vandenin į “trikamptio” viršūnę. Vartiklė momentaliai srovės plakama pradeda dirbti didele amplitude, o tai beveik momentaliai ir išprašo iš po kamieno duobės šeimininką. Užsėda ramiai ir užtikrintai, dišovas spiningiukas sulinksta ir aš ilgai nežaisdamas smagiai trukteliu jį viršun. Upėtakis jau raitosi ant samanų. Nelabai didelis, bet jau legalus. Toks visas juodas, spalvingas ir kontrastingas. Gedas parašo sms, kad išsitraukė jau gal 6 nelegalius. Nu jo, akivaizdu, kaip jie šiandien nusiteikę. Gaila, bet ne už kalnų reiks vyniotis mašinos link ir judėti į Vilnių. Vėl laukia reabilitacinės mankštelės baseine su senom celiulitinėm žąsim :( Stengiuos nusiimt nuo upės, bet niekaip nepavyksta. Tai duobė labai graži, tai koks kelmas galingas. Vis įmerkiu vartiklę ir va taip dar išprašiau porą nelegalų ir kokį 35cm upėtakį, kuris taip pat labai atsargus, greit slepiasi ir nebepasirašo daugiau kišti nosies. Keliauju į mašiną patenkintas. Gedas giriasi ištraukęs apie dešimt, bet tik vienas vos didesnis, bet ir tai nelegalus. Nors žuvys ir aptingusios beigi ne monstrai, bet rytas ir emocijos superinės. Vsio, varau aš karoč. Iki kito karto. Gal per lašišų nerštą pakabliuot išlįst reiks. Ikiukas, zuikiai :*
