Nu ir sunku dabar vobliku užparinti upėtakį. Spėju – ne man vienam. Ir taip yra todėl, kad varlės jau senokai pakilusios iš dugno pradėjo judėt skersai išilgai. O varlės = daug lėtai plaukiančios mėsos, tai nafig ten vaikytis visokias raines ar nimfas ir deginti jėgas beigi kalorijas? Čia va plaukia ruda dūra sau palengva ir net neįtaria kad greitai pasidengs skrandžio sultimis :D Žodžiu, tikrinu naujas vietas dabar ir labai sudėtinga susigaudyti ar yra upėtakio, nes arsenalas mano pagrinde voblerinis ir vartiklinis, bet, paprotintas kolegos, išbandžiau naują vartiklės pravodkę su pauzėm, kuri labai primena varlės plaukimą ir ta pravodkė, panašu, kad sudirbo. Išprašiau kelis gražius margius, nors ir atsipurtė, bet tikslas – išsiaiškinti kas dedasi tolimam ir žmogaus pėdų nelabai paliestam ruože yra įvykdytas. Žuvies jame yra, ruožas superinis, bet reiks jam skirti daugiau laiko ir su mudleriu arba kiek vėliau jau ir voblikais, o dar geriau – sausa muse. Pirmą kart žvejybon pasiėmiau ir Veijo, kuris kaip psichas lakstė po kemsynus, grūdosi upėn, taškėsi, lindo bebrų naman ir išlindo kitoj pusėj, kas labai išgąsdino, nes jei babioras ten būtų buvęs – ta viešnagė jo chatoj jam nebūtų labai patikus. Esu skaitęs istorijų, kai bebras ir žmogų užmuša perkandęs arteriją. Sudėtinga dar kol kas žvejot su mažu šuniu, nes pvž prieini gerą duobę, jau taikais užmest, o tas pyderiukas atbėga, įsibrenda ir letena pradeda daužyti vandens paviršiu, nes vat jam taip labai labai patinka ir atneša kažkokią prasmę gyvenime. Ir ką tu jam :D Bet grįžus ištraukėm gal apie 100 erkių, kostmosas.