Pažvejojo šlakio biškį čiortai. Pateikiu kiekvieno tekstą.

 

KAZYS:

Sestadienio rytas, lyja. Ankstyvą rytą prigriebiu Gedą ir pajudam link vietos. Pakeliui nusikeikiu – palikau brydkelnes. Prisideda dvidešimt minučių kelio. Važiuojam – balos iki kelių – galvoje – kaip čia bus, ar vanduo ne kakava. Anyway – vietoje kitų mašinų nematyti, gaudyti galima. Pirmas pusantros val rūkau, o Gedo sąskaitoje jau du šlakiai. Sustojam, atsigeriam arbatos. Po pertraukėlės situacija pasitaiso. Vieną pavyksta ištraukt vos ne iškart. Antrą – 75cm šlakėcą – po gero pusvalandžio. Emocijų – iki kaklo ir daugiau. Sezonas užskaitytas.

 

G:

…Atvažiavom prie upės. Šiame ruože (tiesa kiek žemiau) buvau tik pernai pavasarį, ir visą diena pražvejojau tuščiai, bet kažkuo jis man patiko, tad mapse užsižymėjau žvaigždute. Ramiau atsikvėpėm, pamatę + – gaudomą vandenį, nes planas B buvo lėkt kurnors ieškot upėtakio, jei jau visai kakava. Žodžiu bandom.

BAM! 10g vartiklę, besivartaliojančią, nešamą srovės link seklumos kažkas ryžtingai sustabdo. Iškart suprantu kad pasikinkiau pimąjį savo gyvenimo ŠLAKĮ. Kiek buvo kalbėta, planuota, tuščiai važinėta ir ieškota,  iki šio momento… Uhhh. Ir pagaliau jis kitam valo gale: spardosi, žvakiuoja, pilnas jėgų ir pykčio :D Toli gražu ne trofėjus, bet man laimės – pilnos kelnės. Rėkiu Kaziui, greit fotkinam ir paleidžiam. Keičiu vartiklę į voblerį, knieti išmėginti beveik visai baltą spalvinimą. Keliasdešimt žingsnių pasroviui, ir vėl smūgis! Šitas dar piktesnis, o ir vieta ištraukimui nu visai nedėkinga, nėra kaip užbristi, tenka eiti pasroviui… Vėl greita fotosesija, ir paleidimas.

Vėliau tenka pabūt fotografu ir kabliukų išiminėtoju -  Kazys įsijautė: du šlakiai viens po kito. Antrasis vertas pagarbos! Šiaip tikrai patogu gaudyti dviese, labai toli neatitolstant – tokioje upėje žuvis nesibaido, užtai visad gali pribėgti padaryt kelis kadrus, ir kai kitas abiem rankom laiko žuvį, patogu gali greitai ir atsargiai išimti kablius, nereik žuvino po žemę voliot..

Vėliau dar pasigavome po pora lydekų, buvo smūgių per masalą, tačiau šlakių daugiau nebesugavom. bet ir nebereikėjo: žvejyba jau buvo pavykusi, laiką skyrėm naujų vietų paieškai, masalų bandymams..

Tai va, visgi ir savaitgaliais žvejoti verta. Aišku, ir  mašinų buvo, ir žmonių prie upės netrūko, buvo ir tokių kurie katik atvykę  naglai prieš pat nosį užlenda, nors aiškiai mato jog mes žvejodami leidžamės žemyn.

P.S. Supratau, kad mano 7.6” iki 10g kotas nelabai tinka tokiai žūklei, nei sunkesnį masala toli numesi, nei rimtesnį šlakį paforsuosi. Teks palikti jį upėtakiams, su kuriais jis, beje, puikiai tvarkosi.