Kuo kietesnis džipas – tuo toliau traktoriui važiuoti.

Kadangi maniškis nei džipas nei kietas, tai sunkiai technikai nelabai ir toli reikėjo šiandien brautis. Žodžiu iš ryto nulėkiau iki upėlės, katra dar per paskutinį vizitą buvo beveik pilnai užšalus. Nutariau, kad po ilgo pliuso jau bus atitirpus ir gal net vanduo nuskaidrėjęs. Apie 10 h jau variau miško šunkeliuku tikėdamasis pasiekti aukštesnes, dar nelankytas vietas. Tas tikėjimasis greitai baigėsi, kai vienoj pakalvėj mano subarikas atsigulė pagulėti ant pilvo ir taip ant visko padėjo skersą, kad nei pirmyn nei atgal aš jo pajudinti jau nebegalėjau. Mėginau ir atkasinėti kiek priėjau ir pagalius kišt, bet subarikui – sekmadienis. Grįžau iki pagrindinio kelio, ten aplink jį buvo keletas sodybų. Laukai aparti, tai sugalvojau palandžioti pasiklausinėti dėl traktoriaus. Pasirodo visoje gyvenvietėje buvo du važiuojantys traktoriai, tačiau vieno iš jų šeimininko nebuvo, o kito šeimininkas pasiūlė kreiptis į pirmąjį, įjungęs dūrą, atseit kieme stovintis traktorius jam nepriklauso. Na niekis, nenori padėti, tai nenori. Žinojau, kad netoliese yra kariškių bazė, pagal gps iki jos – beveik dešimt kilų. Čiki piki, keliauju ten, bandydamas tranzuoti ton pusėn važiuojančius žmones, bet niekas nestoja. Visa laimė – priėjau stotelę o ir autobusas pagal grafiką – už 5 min. Pasisekė. Pametėjo mane iki miestuko, netoliese ir kariškiai. Nuėjau pas vienus, tie matos labai norėjo padėti, bet pasiskambinę saviems po to man pasakė, kad šiuo metu budi visi su lengvosiomis mašinomis ir sunkios technikos nėra. Dėkui ir už tai. Pora km peškom ir pasiekiu kitą bazę. Sargas prie įvažiavimo davė ragelį – sako šnekėk ir tarkis. Paaiškinu situaciją, bet nieko nepešu. “Negalim mes aiškiai paskirstyto kuro ir laiko naudoti civilių gelbėjimui”. Nu ką, gerai kad pažinčių yra. Keli skambučiai ir po pusės valandos mane pajama didžiulis vokiškas apie 50 metų senumo karinis sunkvežimis. Rimtas aparatas, kabinoje triukšmas ne mažesnis nei “Urale”. Vairuotojas linksmas ir draugiškas vidutinio amžiaus kariškis. Greit nusigaunam iki mano tinginio, užmetam mano virvę – timpt ir nutrūksta kaip siūlas. Tada panaudojam karišą virvę. Buvau patikintas, kad tikrai nenutrūks. Nutrūksta kaip siūlas lygiai taip pat. “Nu viskas bled, gana čia žaist” – traukdamas plieninį ~5 cm skersmens trosą piktai skelia kareiviukas. Šiaip ne taip padarius ketursluoksnį užkabinimą iš mano virvės ir pritvirtinus trosą – iš lėto ištempiam subariką. Nu ką, po beveik penkių valandų nuo atvažiavimo – aš jau pasiruošęs žvejot :)) Nusigaunu prie upės – ledo kaip nebūta, bet vandeniukas tai tokia kakava su daug pieno blin. Gaila gaila, bet pamėtyti tikrai reikia. Palengva prašukavau keletą kilometrų upės, tačiau gyvybės jokios taip ir nemačiau. Bent orelis geras, saulė buvo išlindus, jau jautės pavasaris. Kaikur žolė šviežia prasimušusi, dūsią plaukiančią mačiau. Geri ženklai. Atsigaus ir upėtakiai, o va tada tai turės ir veiksmas prasidėti. Tokia vat mano žvejyba šiandieninė nuotykinė. Iki kito kart.

  • 20150301-CAM01073
  • 20150301-CAM01075
  • 20150301-IMG_7541
  • 20150301-IMG_7547
  • 20150301-IMG_7559
  • 20150301-IMG_7560
  • 20150301-IMG_7562
  • 20150301-IMG_7563
  • 20150301-IMG_7565

6 thoughts on “Kuo kietesnis džipas – tuo toliau traktoriui važiuoti.

  1. Kažkaip miršta blogas visai, kur dingo įkvėpimas? Atmestinai berašai…

  2. Nieko baisaus nenutiko, dugnas sveikas, bamperis irgi :) Sakiau reiks pramogoms paieškoti džipuko kokio ala Suzuki Samurai ar Jimny, pats gazas būtų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>