Rytas buvo ūkanotas, šaltas ir tikrai ne toks, per kokį monstrai lenda iš savo urvų pasivaikyti aukų. Po ilgo laiko labai norėjau atsidurti prie upės jau nebe su kamera, o su hardžiu. Pataškyti Sibirui rištus ir nepasitarnavusius strymerius, labai tikėdamasis bent pamatyti ar pabaidyti plėšrūną iš po kokių žolių ar kelmo. Prasikrapštęs akis greit susikroviau šmutkes, šokau mašinon ir, stipriai viršydamas greitį, numyniau link gerų medžioklės plotų. Pusryčiaujant prie vairo šiek tiek nerimavau, kad būsiu žiauriai užmiršęs kaip su museliniu kotu elgtis..Tačiau atvykus ir užsirišus pirmą juodą bugeriuką (mat vanduo buvo beveik vasarinio skaidrumo, tik kiek aukštesnis nei vasarą) bei pamėginus pirmus rollcast’us – viskas pavyko lyg tai būčiau daręs ne prieš gerus 4 mėnesius, o vakar. Atsipūčiau ir ramiai pradėjau eiti prieš srovę. Žinau, tokiu metų laiku, galbūt, taktiškiau eiti su srove, kaip kad daro Gedas, bet nu nebelimpa man toks gaudymas, prieš srovę įdomiau ir tiek. Ramiai užsičilinęs taip ėjau apmėtydamas kiekvieną duobę nuo 5 iki 10 ar dar daugiau kartų. Tokia jau ta žieminė žūklė, visi žino, kokie tokiu metų laiku yra vangūs šitie taškuoti niekšeliai. Taip klampojant per sniegą ir vis pakeičiant bugerius per kelias valandas jokio judesio nepamačiau. Užsirišau mudleriuką. Aišku, iki varlių kilimo iš dugno dar uch kaip toli, nu bet pagalvojau gal bus visai nebloga pravakacja. Po gal 15-20 minučių ir trečio mudlerio nuleidimo pasraunėjiman pajuntu ir pamatau upėtakio ataką: galva net iš vandens išniro, kaip jis smagiai kalė iš apačios kokius gerus 5 cm užnirusį strymerį. Pakertu, bet vienu momentu neišlaikau įtempto valo, o kadangi kablys be užkartėlės – upėtakis gražiai šonu pasisukęs nusiveria pyrsingą. Rankos dreba, širdis daužos, kvėpavimas padažnėjęs, užpumpavo adrenalino smagiai. Nors ir nedidelis, bet emocijos tiek laiko nieko nepaturėjus yra nepakartojamos. Vadinas čia jų yra ir juos galima įkalbinti. Einu toliau ir mėtydamas mažo varliaus imitaciją žinau, kad kai srovė neša masalą manęs link – reik surinkinėti valą, kad visuomet pavyktų pakirsti ir taip pat karts nuo karto sujudinti koto galą, taip suteikiant masalui tikroviško, į varlės panašaus judėjimo. Einu dar apie valandą ar pusantros ir prieinu labai rimtą duobę, kurią tik pamatęs atgaminu vaizdus iš vasaros, kai čia pasigavau labai rimtą žvėriuką. Pasislėpęs už medžio mėtau mudlerį su kiekvienu metimu vis toliau, kol galiausiai kokiu geru dešimtu metimu traukiant masalą pajuntu kirtį per nagus ir juodais taškais išmargintą nugarą. Šitas didesnis už praeitą, kotas momentaliai sulinksta, tačiau margis vėl taip pat greitai atsikabina. Pamiršau ir kad vėsu ir kad valgyt noris. Greit užsirišu bugeriuką su raudona uodega, metimas ton pačion vieton, po to sekantis, dar sekantis ir dar ir dar vis su kitais masalais ir nieko. Gavo per žabtus, tai jau maža tikimybė jį vėl užparinti. Tai vat, toks buvo mano antras bandymas pagauti upių grobuonį šiais metais. Po to dar prasiėjau gal porą valandų visiškai be veiksmo ir net nieko nemačiau. Sušalau kaip ciucis, tai patraukiau link mašinos. Medžioklė vis tiek pavyko. Palaikiau du upėtakius, pirmą kartą šiais metais, man to tikrai pakanka.

Šiandien po gero šventės šventimo atsibudau nuo Jazz’o knarkimo 5h ryte ir sugalvojau, kad trumpąja žinute reikia pasiulyt Gedui numinti pažvejoti . Visus įvykius pagreitinus – pist mes jau stovim to paties upelio žemupyje užsitaisę ginklus. Natūralu, kad upelis čia jau visai kitoks. Upė gal tikslesnis apibūdinimas: srovė lėta, ant posūkių beveik visur rimtos duobės, pasraunėjimų daug mažiau, bet už tai erdvės mosuoti yra sočiai. Tikrai tikėjau, kad čia veiksmo bus daugiau, nei aukštesniame ruože. Nu ką, Gedas pasroviui, o aš vėl prieš srovę. Visą laiką į duobes taip ir pramėčiau Gedo duotą mudleriuką, mat manąjį anie du niekšai papylė į šipulius, o naujo nespėjau susirišti, nes gėriau.
Nu ir ką, nuo kokios 12,30 kaip pradėjom, taip iki 17,30 nei vienas nieko net ir nepamatėm. Susitikę prie mašinos užsikūrėm laužiuką, pačilinom, užkandom lauže keptų skanėstų ir ramiai namo. Nu nieko, nereik norėt kas dieną žiemą apturėti veiksmo..Bent fotoaparatu paeksperimentavau, o po to ir Lightroom’u naują spalvinę temą sukūriau. Gal ir jums, mieli skaytojai, patiks. Aišku, gal yra tarp jūsų ir nemielų skaitytojų, bybis ten žino.