Kelionė į Rytų Sajanus 2014 08 31 – 10 01

Pirmiausia norėčiau padėkoti keletui žmonių, be kurių įsimintiniausia mūsų su Gedu gyvenimuose kelionė nebūtų įvykus. Jie yra : Laurynas Valasinavičius – žmogus muselininkas ir aistringas tolimų kraštų upių tyrinėtojas, aprašantis savo nuotykius tinklapyje. Jau senokai pradėjau sekti jo įrašus, o su laiku susipažinome ir praleidome nemažai gražaus laiko prie Lietuvos upių ir upeliūkščių bandydami apgauti pačias gražiausias ir aršiausias mūsų kraštų žuvis – upių karalius marguosius upėtakius. Būtina paminėti ir Lauryno bendražygį, taip pat, visom pėdom įklimpusį museliavime, patyrusį žveją, rišėją ir keliautoją – Justą Besusparį. Tai va, dėkui jums, kad buvote pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu pradėti pirmą savarankišką žygį į laukinę Rusijos gilumą. Ne mažiau dėkingi esame ir Vikingų klubo tarybos nariui Alvydui Barzdėnui. Būtent jis patarė pirmo žygio maršrutą, pagamino mums laivus, padėjo visais kilusiais su kelione susijusiais klausimais. Šis žmogus jau tikrai daug metų keliauja po atokiausius Rusijos kampelius ieškodamas nuotykių, tad jo patirtis šioje srityje yra neįkainojama. Daugiau informacijos galite rasti Vikingų tinklapyje. Taip pat dėkui tėvams ir Simonai. Jie sudegino nemažai nervų, bet padėjo, iškentėjo ir laukė grįžtančių. Naturalu, kad toks žygis ir dar esant tokiai politinei situacijai – tikrai gali pasirodyti ne pačiu geriausiu sprendimu. Žygio tikslas buvo pamatyti ir patirti savo kailiu – koks tas gyvenimas laukiniame Sibire, nusileisti laivais upe Bolšaja Belaja, prieš tai pėsčiomis ją pasiekus per kelias dienas nuo mūsų išleidimo vietos bei, aišku, žvejoti žvejoti žvejoti ir bent pamatyti lenoką bei, aišku, daug fotografuoti.

Pirma dalis
09-02 Antradienis

Apie pasiruošimą žygiui būtų galima parašyti atskirą ilgą įrašą, tad jo čia tikrai neminėsiu. Susipakavom kuprines dar prieš dieną iki pajudėjimo Vilniaus geležinkelio stotin. Pasvėrėme jas pas Gedą ir paaiškėjo, kad viena kuprinė 44 kg, kita – 45. Žygiui tai tikrai yra per didelis svoris, tačiau, po kelionės visaip sukdami makaules ką kitam žygiui būtų galima palikti – tesugalvojom, kad būtų galima neimti keptuvės ir litro aliejaus, nes žuvis pasirodo puikiai iškepa ir tiesiog pamauta ant iešmuko virš laužo. Taip pat galėjau neimti vieno flysinio džemperio bei papildomos poros termoapatinių kelnių. Na dar keleto kameros laikiklių nepanaudotų liko beigi išmanusis telefonas (didžiausia nesąmonė, kad imiau, bet tikėjaus, kad gali prireikt jo pagalbos, jei reiktų skubaus interneto/GPS kažkur kur traukia ryšys) buvo naudojamas tik įvažiavus į Lietuvą. Tai va, Gedas taip pat nedaug nereikalingų dalykų rado, kas tikrai nesudarys esminio svorio pokyčio kitame žygyje. Va taip va, o šiandien yra jau trečioji kelionės traukiniais para. Rugpjūčio 31d. judant iš Vilniaus ties sienomis tiek su Baltarusija, tiek su Rusija – jokių nuotykių nebuvo.Pasieniečiui atsakius kur, kuriam laikui ir ko važiuojam – tas pasakė “oho” ir palinkėjo sėkmės. Nustebino Maskva žmonių skaičiumi bei pastatų dydžiais. Tiesa, kiek pavyko pamatyti pro traukinio langą bei pervažiuojant iš vienos traukinių stoties į kitą – tai tikrai nepasirodė gražus miestas. Viskas gremėzdiška ir padaryta tik tam, kad atliktų kažkokią funkciją. Jokios dūšios visame tame nesijaučia :) Patys žmonės, su kuriais tenka bendrauti traukinyje yra labai malonūs, draugiški ir labai mandagūs (natūraliai). O vaizdai pro langą pradėjo nebepanašėti į lietuviškus tik šiandien, t.y. būtent nuo Maskvos traukiniu riedant Rytų kryptimi antrą parą. Pušynus ir beržynus karts nuo karto kerta kokia didžiulė upė, kurią prariedame milžiniškais tiltais, ko pas mus Lietuvoje nalabai pamatysi. Tiesa, keli dalykai čia kol kas išlieka pastovūs: skurdžios, užšiukšlintos gyvenvietės ar pavienės lūšnos bei ištisiniai nenaudojamos užleistos žemės plotai. Prisiminiau visą tai Maskvos traukinių stotyje pamatęs suvenyrų krautuvėlėje magnetukus su užrašais “Krim naš”, “Putin – samij viežlivyj iz čelovek” . Dar pagalvojau, kad visiškai nesusitvarko su tuo ką jau turi, bet vistiek dar maža. Užbėgant įvikiams už akių – minimaliai apie kainas. Jos čia visur kol kas didesnės už mūsiškes. Pavyzdžiui, keli vištienos sparneliai su makaronais pašildyti neskoningos “zabigalofkos” mikrobangėje kainuoja 220 rub.(~15ltl) , pilstomo alaus bokalas – 120 rub.( ~8ltl), traukinyje alus kainuoja mūsų pinigais apie 10 ltl/ skardinė. Prekybcentriuose kainos taip kiek aukštesnės nei pas mus.
Tai va, važiuodami laiką leidžiame labai neįvairiai: miegam, valgom, skaitom, klausom muzikos ar audio knygų. Va katik dar gavau išsiplauti kuprinę su kameros tvirtinimo elementais, nes išbėgo iš ledų indelio ištirpęs sviestas, kuris nebuvo įdėtas į maišą :)) Fuj, kokia smarvė, tačiau sviestas (kaip paaiškėjo vėliau) tokioje kelionėje yra tikrai labai naudojamas dalykas, gerai kad dar jo liko nemažai. Traukiniui sustojus vienoje eilinėje stotyje – per langą pamatėm iš priešpriešpriešos pravažiuojantį traukinį, kuris gabeno gal dešimt gremėzdiškų pabūklų. Neišmanau kas tai per patrankos, bet kiekvienai jų reikėjo atskiro vagono. Kai fotografavau – bendrakeliaiviai žiūrėjo kaip į kokį diversantą.

09-03 Trečiadienis

Rašau iš didžiausio Sibiro miesto – Novosibirsko. Čia gyvena apie 1,5 mln. ir pro traukinio langą jis yra toks pats nykus ir pilkas kaip ir mažesni miesteliai. Šiandien visai įdomiai pakalbėjom su traukinio kaimynu iš Tadžikistano. Persikraustė Rusijon ieškodamas geresnio gyvenimo. Pragyvena remontuodamas butus ir pinigų trūkumu nesiskundžia. Sako “nėra pinigų – yra viena problema, yra pinigų – yra daug problemų”. Vakar dar išlenkėm pastiprintos malūnininkais arbatos su, kaip paaiškėjo, vienu iš Rusijos nusikalstamo pasaulio atstovu iš Tomsko. Pasakojo, kaip čia lengva daryti nusikaltimus, net žmones žudyt, jei turi pakankamai pinigų kyšiams. Sakė, kad prezidentas iš tokių juodų pinigų ir pasigamino karinę techniką. Prieš išlipdamas tas banditėlis pradėjo skambinėti savo draugams, garsiai pabrėždamas kad važiuoja su mumis, kad mes iš LT ir prašė atvykti stotin. Prieš atsisveikindamas dar pakvietė mane į kažkokį jų vietinį žiemos kurortą (nepamenu pavadinimo), bet ne Sočį ,kur alia pats prezidentas buvo atvykęs. Aš mandagiai nieko neprižadėjau.
Vaizdai per langą šiandien jau kiek kitokie: vien lygumos, kuriose pilna mažų beržais užaugusių salelių. Paklausiau tadžiko, kodėl žmonės neišnaudoja šitokių milžiniškų žemės plotų žemdirbystei. Sako, čia – pelkė. Porą kastuvų iškask ir pasieksi vandenį. Dieną, kai pradėjom šnekėti apie Sibiro meškas, išgirdęs prie mūsų prisėdo tvirtas žilstelėjęs geologas su sena, bet jau spalvota tatuiruote ant dešinės rankos. Pasakojo, kad daug metų vadovavo aukso kasyklai ( neišgirdom vietovės pavadinimo) ir apturėjo nemažai susidūrimų su meškučiais. Verta paminėti kelias istorijas. Žodžiu – jiems ton kasyklon pristatydavo maisto siuntas ir būdavo taip, kad nespėjus visko laiku suslėpti – nematant ateidavo meškos ir nagais atsidariusios ištuštindavo būtent tik “sgusčionkės” skardines. Įdomu, ar atskirdavo pagal etiketes ar kažkoks kvapo pėdsakas joms išduodavo, kad ten būtent kondensuotas pienas… Dar pasakojo kaip matė kai meška atėjo į kiaulių ūkį, įlindo į aptvarą ir, pasiėmusi nedidelį paršelį, pasikišo jį po pažastimi ir pradėjo bėgti dvejomis kojomis tuo pat metu laisva ranka daužydama kiauliukui galvą. Tuo pačiu metu į ją šaudė ūkininkas, tačiau nepataikė, nes šautuvas kaip supratau, kreivai neša. Geras vaizdelis turėjo būti :)) Kita istorija buvo apie jo draugą, kuris medžiodamas akis į akį susidūrė su nemažu lokiu. Abu sustingo žiūrėdami viens kitam į akis. Nuo adrenalino žmogus suvokė, kad ateina vakaras tik pritemus, žodžiu taip išstovėjo gan ilgai. Tada, nenuleisdamas žvilgsnio nuo meškos akių, jis lėtai nuo peties nusiimė šautuvą ir padėjo jį ant žemės. Tada rankos judesiu parodė lokiui, kad tas eitų ir tas, nenuleisdamas žvilgsnio, lėtai praėjo pro pat medžiotoją. Kai dingo už netoliese esančių krūmų – medžiotojas sugalvojo, kad reikia lokį nudobti, tačiau pribėgęs iki minėtų krūmų pamatė, kad anas jau už gerų 200 metrų ir deda į kojas kaip turi būti. Dar pasakojo, kad matė kaip buvo surinkinėjamos išdraskytos žmogaus mėsos ir kitos liekanos. Lokio darbas. Žodžiu, fainos istorijos. Cool stories, kaip sakant. Bent jau paguodė, kad naktį palapinėn lokys nelįs ar prie laužo tikrai neeis. O susidūrus akis į akį – negalima bėgti. Geriausia – pradėti garsiai rėkti ir neparodyti, kad bijai, antraip žvėris pradės elgtis su tavimi kaip su visomis savo aukomis. Aišku, tai jau mes žinojome ir anksščiau :) Įdomus žmogelis žodžiu. Riedam Trans-Siberia geležinkeliu toliau. Rytoj apie pirmą nakties turėtume pasiekti Čeremchovo miestelį, greičiausiai, teks nakvoti jo stotyje.

09-04 Ketvirtadienis

Riedėjimas traukiniu jau nusibodęs, nors vaizdai už lango jau kur kas įdomesni. Kartais pravažiuojam nedidelius kalnus ar uolas, daugėja upių bei upėlių, tačiau tiesiog nusibodo nieko neveikti. Sustojus vienoje stotelėje su draugu iš Tadžikijos nueinam apsidairyti. Parsinešu butelį tikrai gero alaus “Abokanskoe” ir kelias geras saujas kedro kepintų riešutukų. Paskutinį kartą jų ragavau, kai buvau visai mažiukas, dar SSRS, kai man jų buvo parvežęs senelis. Skonis tas pats. Tadžikas šypsosi “vaikystės skonis, ania?” sako. Na ką, jau greitai trumpam patapsime bomžais Čeremchovo traukinių ir autobusų stoty, prašinėsime praeivių rublių, miegosim ant žemės, bandysim nusibosti vietos milicininkams. Laukiu nesulaukiu, o kol kas skaitau video montavimo programos mokomąją literatūrą. Reiks juk sumontuoti kažką iš nufilmuotos
medžiagos grįžus.

09-05 Penktadienis

Jėga dienelė. Nemiegojom nuo vakar ryto, nes nebuvo tam net noro. Pasiekėm Čeremchovo miestelio traukinių stotį dar prieš 12 h nakties. Iš kart vietinių pradėjom klausinėti kaip nusigauti iki Novostroikos. Vieni sakė, kad autobusas bus apie 7h ryto, kiti 9h, treti 11h, bet iš tikro autobusas turėjo būti tik 17h vakare. Stumiam laiką stotyje darydami fotosesiją. Panaudojom visą turėtą foto įrangą ir padarėm įdomių kadrų. Išaušo rytas, stoties viršininko pavaduotoja pasiūlo mums iki vakarinio autobuso apsistoti svečių priimamajame už 40 rublių į valandą. Kiek pasvarstome ir pradedame ieškoti kito, greitesnio būdo nusigauti Novostroikon. Nulekiu iki taksisto, klausiu kiek kainuos. Tas šaltu poku sako 3500 rublių. Pasitariam su Gedu ir nutariam, kad jei mus nuveš iki pat mums reikalingos geologų bazės Novostroikoje už 3000 – mes pasirašysime. Pasigaunu tą patį veikėją vėl ir iš pradžių siūlau jam 2500, bet tas nepatenkintas, sako benzas brangus (92 apie 33 rub. kainuoja), o ir kelias tragiškas. Ok sakau – 3000 ir mes turim atsirasti prie pat bazės, kad nereiktų tampytis kuprinių niekur. Taksistas dingsta ir greit grįžta su savo kolega Saša, kuris sutinka su tokiu dealu. Dardame tikrai tragiškais keliukais apie 100 km Sašos vairuojamu dujiniu bolidu toyota sprinter, kokio dar nebuvome matę. Beje, čia tikrai gausu visiškai nematytų toyota modelių beigi visokio kiniško ir korėjietiško šūdo ant ratų. Vairai visur dešinėje pusėje. Važiuojant pafilmuoju pasakiškus vaizdus: rūkas, kalnai, kiek akis užmato atsiveriantys laukai su mažom gelsvom beržų salelėm. Saša spaudžia per duobes per daug net nesistengdamas jų apvažiuoti. Įdomus taksi pasivažinėjimas. Išgirstam iš vairuotojo įdomių istorijų. Pats jis toks įkalt mėgėjas ir labai verslus. Sakė minimali alga pas juos yra apie 5000 rub/mėn (Čeremchove), o alimentai, kuriuos jis moka buvusiai draugei už du padarytus vaikus yra daug didesni :)) Tai va, jau netoliese Novostroikos pasivejam “Kamazą” , kurio vienam galiniam tiltui trūksta vieno rato. Saša greit iš jo vairuotojo sužino kur randasi mums reikalinga geologų bazė. Nuvažiuojam iki pat jos ir momentaliai prisistato bazės vadas Jurijus. Apie penkiasdiašimties žilstelėjęs drūtas vyrukas, vilkintis senom kamufliažinėm kelnėm ir jūreiviška šturmuote. Tai tas pats žmogus, kuriam dar vasarą rašiau sms klausdamas dėl galimybės Rugsėjo pradžioje užsikelti į upės Bolšaja Belaja aukštupį. Sako “Va, tik vakar grįžau iš bazės kalnuose”. Bet pažadėjo sutvarkęs kelis reikalus kitą savaitę mums pranešti kada vyks į bazę vėl ir galės pakeliui mus pavežti iki žygio pradžios taško. Nieko nepadarysi, mes ir nesitikėjom, kad tik atvykus mus čia iškart kažkas veš į kalnus. Teks laukti ir šiek tiek pagyventi prie Bolšosios Belajos upės šalia Novostroikos. Jurai prakalbus apie planuojamus darbus bazėje – mūsų taksistas Saša iškart prašosi priimamas į komandą ir pradeda vardinti kokias vairuotojo pažymėjimo kategorijas turi beigi palieka savo telefoną užbaigdamas reklaminį lozungą “Mane visada gali rasti prie stoties Čeremchove”. Kažkaip panašu į kokią sceną iš aukso veršio ar dvylikos kėdžių buvo :)) Tai va, dar kiek pasikalbame ir sutariam grįžti pas Jurijų trečiadienį, tada jis jau mums tiksliai pasakys kada važiuosime. Sašai greitai paaiškina kur prie upės mus išleisti, mat žino gerą vietą stovyklavimui ir pastarasis mus miško keliukais priveža iki tolimiausio pravažiuojamo taško ir išleidžia prie ant kelio užvirtusio medžio. Atsiskaitom, padėkojam ir užsirašom jo numerį ateičiai, maža kas. Pasiekiam upę ir išsirinkę tinkamą vietą stovyklai keletui dienų- įsikuriam.
Prisivalgėm makaronų su džiovintu faršu ir daržovėm. Užkandę nuėjom nusnūsti, nes be miego jau 1,5 paros…Po poros valandų atsibudom pakelti žadintuvo ir nuėjom dar šiek tiek pamėtyti prieš temstant. Pasiėmėm muselines ir pasileidom žemyn. Visai netoli stovyklos sutikom vietinį senolį, kuris baltu žiguliu per akmenynus atvažiavo prie pat upės pažvejoti. Šiandien jam nekaip sekėsi, bet vakar sakė pagavo 6 kiršlius. Sakė gaudo visada šitoje vietoje, nes žuvies yra o ir privažiavimas įmanomas (įdomu kaip apvažiavo tą užvirtusį medį). Gaudo sena ilga teleskopine meškere su didele būgnine rite. Storas valas, kurio gale pririštas didelis plūduras, kiek aukščiau pririšti 7 neilgi pavadėliau prie kurių užrištos savo gamybos sausos muselės ant mažų trišakių kabliukų. Užmeta tokią sistemą, tada iškelia kotą tokiu kampu, kad pririštosios muselės “šokinėtų” kaip tikri vabzdžiai ant vandens paviršiaus. Įdomiai pakalbėjom, sako, kad jau šitoj upėj žuvies mažai, va ankščiau tai būdavo. Dabar vis daugėja žvejų. Klausiu kaip reikalai aukštupy, tai sako, kad ten žuvies – daugiau nei čia. Senis pasiūlo rytoj su jo sūnum ir draugais keltis 120 km upės aukštupin.Tada jie 2-3 dienas leisis žvejodami iki Novostroikos. Pagalvojam, tačiau atsisakom, nes juk jau sutarę su Jurijumi, o be to tie privežtų prie pat upės, tad nepatirtumėm keleto dienų žygio su 45 kg ant nugarų per akmenis ir išvartas. Šiaip labai geras ir nuoširdus senolis. Truputį pafotkinau ir pafilmavau jį. Po to dar kiek pagaudom ir grįžtam stovyklon nieko nepešę. Na bet senolis irgi nieko nepagavo. Beje, kitam krante aktyviai maitinosi du būreliai kiršlių, tik užmesti nuo mūsų kranto iki ten jau nepavyko…Vakaras prie laužo su keptais rusiškos duonos ir lietuviško sūrio + česnako sumuštiniais (mat Gedas jautė, kad kabinasi kažkokia liga), arbatėlė su žaliom 999 ir laimingi miegot.

09-06 Šeštadienis

Atsikeliam apie 9h, rytas debesuotas, vėsu, bet šalnos nebuvo. Pusryčiams grikiai su paskutine skardine jautienos konservų. Labai skaniai suėjo, ypač su tokiu peizažu. Vis lengviau nešt bus (konservai žygyje yra blogis, nes juose labai daug vandens, tad ėmėme tik keliems kartams). Sutariam, kad pirmas žvejoti eisiu aš, o Gedas pasikrapštys stovykloje. Imu spiningą, kelis sumuštinius ir traukiu prieš srovę ieškoti gražių vietų, kur galėtų sėdėti lenokas. Ties viena rėvute susitinku sena gumine valtele besileidžiantį žveją. “Kak ribalka” klausiu. “Paru paimal” sako tas. Iš kotų sudėtų valtyje matau, kad gaudo kiršlius jau ankščiau minėta sistemėle. Einu toliau, o vaizdai aplink pasakiški: mėlyna skaidri upė akmenuotu dugnu ir krantais vinguriuoja tarp aukštų šlaitų, nuaugusių spigliuočiais ir gelstelėjusiais lapuočiais. Oras išsigiedrino, pasirodė saulė – fantastika. Prieinu gilias duobes su gausybe didžiulių akmenų. Jos tęsiasi gal kokius 300 metrų į priekį. Tikėjaus, kad tokioje vietoje gali būti veiksmo. Apšukavau viską skersai išilgai, keisdamas sunkias sukres vartiklėmis, mainydamas spalvas, tačiau – nieko. Fotkindamas ir filmuodamas einu toliau. Pasiekiu statoką krantą, kuris apačioje yra išgraužtas srovės, o kiek aukščiau ir didžiulė vandenin įvirtusi eglė guli. Tokias vietas lenokai labai mėgsta. Saša pasakojo, kaip jie su draugeliu tokiose vietose gaudo lenokus. Jis atsigula ant pilvo, draugas atsisėda jam ant kojų, o Saša pasilenęs kiša rankas į išgraužą. Kai užčiuopia žuvį – švelniai užkiša abi rankas jai po pilvu ir staigiu judesiu meta per save krantan. Tokį gaudymo būdą jau esu matęs vienoje laidoje apie išlikimą laukinėje gamtoje. Žodžiu priėjau perspektyvią vietą, tuo labiau dar ir ta eglė sukūrė tokį mini pasraunėjimą ten. Pirmas metimas skersai srovės aukščiau eglės, kiek pasitraukiu nesunkią varinę blizgutę ir pajuntu gerą svorį aname gale. Pakertu ir tik tada įjungiu kamerą. Gražus pirmas gyvenime lenokas netrukus atgula krante. Nors buvo 47 cm, bet nepasakyčiau, kad toks pats rimtas priešininkas, kaip margasis upėtakis. Žuvį išdoroju ir traukiu link stovyklos, nes jau 2 val. dienos, o ir taip 4 val. žvejojau. Iš pelekų, galvos, uodegos, kaulų ir, vieno paberžiuko ir pagrindinių prieskonių gavosi superinis sultinukas pietums. Gal ketvirtį žuvies file sukapojom žalią su sojos padažu ir wasabiu – skanu. Likusi file sūdosi, bus sumuštiniams. Tai va, liuks, žuvies yra, nors reikia pasistengti norint ją pagauti. Bet taip gi dar įdomiau.
Dabar Gedas prisipūtęs laivelį nuplaukė kitan krantan ir nuėjo išmėginti tų vietų, kur vakar matėme besimaitinančius kiršlius. Užsikaičiu arbatėlės ir einu pažiūrėti kaip jam sekasi. O jam sekasi labai gerai. Kaip metimas – taip kiršliukas. Aišku, nedidukai ir pagrinde ant 16 nr. sausiakų ir vienas buvo sakė ant nimfutės. Uždėjus kažką didesnio – veiksmas baigdavosi. Buvo paimti šeši veikėjai, kurie buvo iškepti aliejuje. Oi gerai prikirtom..Beje žuvų skrandžiuose radome daug vapsvų, o mes jų tik vieną turim per abu :) Taip pat kiršliai buvo gausiai priryję didelių juodų skruzdėlių, kurias mačiau ropinėjant akmenimis palei pat vandenį. Tokių muselių turime kiek daugiau.
Tai va žodžiu, jei ir neturėtume ko valgyti – badu, manau, nemirtume. Dabar sėdim prie laužo sotūs, arbata ir tuoj migt. Gedas dabar fotkina, tai prašo bent pimpalų pripiešti, nes pasakiau, kad viską parašiau. :) .!.

09-07 Sekmadienis

Rytas vėl ūkanotas, aukštai virš pušų kalnuose kabo tirštas rūkas, pro kurį kur ne kur geltonuoja vienas kitas beržiukas. Kuriu laužą kol Gedas dar krapštosi akis ir kabinu katiliuką su upės vandeniu. Kraunu vakarykščių kiršlių galvas su pelekais, žiupsnis druskos, keli lauro lapai ir nepagailiu pipirų. Super sultinukas gavos, tik Gedas skundės, kad per aštrus :)) Įpratinsiu aš jįblia valgyt vyriškai. Dar pasiskrudinam rusiškos pakeliui į Novostroiką pirktos duonos likučius, užsitepam sviesto ir gausiai prisikrovę sūdyto lenoko sulapnojam. Po teisybei – lenoko skonis negali lygintis su mūsiškiu marguoju upėtakiu. Net ir su kiršliu negali, dėl to vietiniai čia pagrinde ir gaudo kiršlius, jie čia labiau vertinami. Bet kokiu atveju pavalgėm karališkai, du tokie sumuštinukai ir jautėmės visiškai sotūs. Kol pusryčiavom pro mus gumine valtele praplaukė trys žvejai-medžiotojai. Dar nespėjus jiems dingti už posūkio – pasigirdo du šūviai iš medžioklinio. Ten gyvena audinės. Ankščiau minėtas senis mums vakar aname krante vieną rodė, bet nespėjome pamatyti.
Po pusryčių oras vėl prasigiedrino ir pradėjo šildyti saulutė. Šiandien pasiūlau Gedui žvejoti pirmam. Tai va, apie 12h susikrovė meškeres laivelin, pasiėmė kuprinę ir pasileido upe žemyn paieškoti naujų vietų ir pažvejoti. Po keturių valandų grįžo tuščias ir užsiknisęs ant pečių nešti laivelį per tankius šabakštynus. Dabar mano eilė. Pasiimu spiningą, visą blizgių arsenalą ir traukiu link tos vietos kur vakar pagavau lenoką. Apmėtau ją gerai, bet tuščia. Tada dar nuėjau kokius gerus 3 km aukščiau apmėtydamas geresnes vietas, bet taip pat nieko. Pakeliui sutikau keletą vietinių žvejų. Visi gaudo kiršlius tom pačiom sistemom, kur jau minėjau, nei vieno su spiningu nemačiau. Žmonės matomai nori užtikrintai pasigauti maisto, kad ir nedidelių kiršlių, o ne pajusti rimtą priešininką aname gale. Vienoje vietoje, jau grįžtant, išgirdau garsų variklio ūžimą upėje, kuris greitai artėjo manęs link. Įjungiau kamerą ir greitai prasibroviau per krūmokšnius prie upės. Pirmą kartą pamačiau oro pagalvę. Geru greičiu pralėkė du vyrukai su ausinėmis nuo garso. Vėliau jau kiek žemiau aš juos susitikau sustojusius krante. Pasirodo žvejai, dorojo nedidukus kiršlius, pagautus ta pačia populiaraja sistemėle. Grįždamas dar pabaidžiau labai didelį plėšrų paukštį, kuris nuskrido visai netoli nuo manęs. Nežinau koks tai per paukštis buvo, bet tokių dydžių Lietuvoje nepamenu kad būtų tekę matyti. Žodžiu, nors nieko ir nepagavau šiandien, bet įspūdžių pakako. Vakare pažaidėm su naktine fotografija. Mistiški vaizdeliai su išplaukusia upe gavos. Užkandam makaronų su džiovintu faršu bei daržovių troškiniu, net susiskaičiuojam šokoladą su chalvą ir pamatom, kad turim kiek perdaug, tai vieną šokolada su arbata desertui suraitojam, pasaka. Namie tokių paprastų dalykų tikrai žmogus taip nevertini.

09-08 Pirmadienis

Pirmas giedras rytas. Atsikeliu gerokai ankščiau ir, kol Gedas miega, pasiėmęs spiningą ir kelias sunkias blizges nulekiu patikrinti kiek žemiau stovyklos esančio gero spoto prie uolos su gilia duobe. Apeinu gaudomas vietas du kartus ir galiausiai užkabinu sunkią blizgę už dugno akmens. Mat norėjosi pravesti palei pat duobės dugną. Teko nutraukti. Grįžtu nieko nepešęs. Kuriu laužą ir ruošiu daug žarijų. Šiandien pusryčiams kepsimės lauže duoną, kurią kaposim su sviestuku ir sūdytu lenoku. Pavydėkit! Fantastiškas skonis, o viskas taip paprasta. Sudedamosios dalys: miltai, vanduo, cukrus, druska ir laužas. Išminkai tešlą, formuoji nedidelius plonus blynelius ir meti juos kuo arčiau karštų žarijų, bet ne ant jų. Vieną kartą apverti ir trauki. Gaunasi tokie gelsvai rudi traškūs duoniukai. Tepi sviesto ir kapoji su sūdytu lenoku, kol visas reikalas dar šiltas. Buržujų maistas. Taip užkandus pasiėmiau muselinę, dvi dėžutes musių ir persikėliau laiveliu į kitą krantą. Kiršliai šiandien čia nebulkavo, tad nebuvo kaip tikėjausi, kad prilupsiu nedidelių kiršlių. Vienas kibo ir vieną nedidelį pagavau ant mažo lašaliuko. Grįžau, papietavom ir dabar išplaukė pažvejoti Gedas. Gal vakarop žuvis pradės intensyviau maitintis, nes tada virš vandens paviršiaus pradeda savo šokius lašalai. Jau pradeda nusibosti ketvirta diena toje pačioje vietoje. Ryt galvoju pamėginti pažvejoti persikėlus kitan krantan ir einant su spiningu prieš srovę. Ten gražių duobių mačiau. Kažkaip šitose vietose man labiau norėjosi žvejoti spiningu, nors Lietuvoje paskutiniu metu žvejojau tiktai museline. Matyt dėl to, kad tie nedidukai čia gyvenantys kiršliai nelabai viliojo. Juk Lietuvoje kur kas gražesnių pagaunam, o vat lenokas, kad ir nedidelis, kaip kad jau pagavau – atrodė daug įdomiau. Reik dar nors vieną taškuotą vietinį raudonšonį išprašyti :) Vis tiek jau laukiu trečiadienio, kada susitiksim su Jurijum ir sužinosim kada gi kelsimės aukštyn į kalnus.

09-09 Antradienis

Vėl nubudau pirmas, laužas, vakar Gedo pagautų kiršlių sultinys, tada susipakuojam žaislus ir dviese laiveliu persikeliam kitan krantan. “Edelveisas” puikiausiai laiko du žmones po ~70 kg. Aišku, be kuprinių. Tai va, šį kart, kaip ir norėjau – pasileidau kitu krantu prieš srovę. Eina sau kokias gražias duobes priėjau, o jų dugne didžiulės srovės išgraužos. Išmėčiau ten visur pusę blizgių arsenalo, bet nei kibimo…Taip pasivaikščiojus geras 3 val. priėjau kalną, kuris buvo priešais Novostroikos miestelį. Nors kepino saulė, bet nutariau įlipti. Per gerą pusvalandį visas šlapias įsiropščiau. Vaizdai tikrai verti kiekvieno prakaito lašo: tolumoje matėsi Sajanų kalnai, apačioje šlaitais vinguriavo žalia Bolšaja Belaja, kurios dešiniajame krante matėsi didžioji dalis Novostroikos. Nemažas miestelis, mlia. Pasigrožėjau, pafotkinau ir pamažu nusileidau. Tiesa, pakeliui kirtau aukštos įtampos liniją, po kuria, žinoma, buvo gan šviežia prokirta. Elektra į gyvenvietę buvo įvesta prieš trejus metus. Iki tol vietiniai sibiriečiai tik karts nuo karto užsikurdavo generatorių. Va taip Rusijoje dar gyvenama. Gerai pavargęs atėjau iki stovyklos ir Gedas laiveliu persikėlė manęs pasiimti. Pasirodo, tik man išėjus buvo atvažiavęs Jurijus ir 18h jis vėl atvažiuos mūsų pasiimti. Tada nuveš į geologų bazę, kur pernakvosim ir ryt jau kelsimės apie 80 km į kalnus. Gerai, kad Gedas laiku pamatė Jurijų, kuris buvo kitame upės krante kiek žemiau pasroviui ir iškart nuplaukė. Pasirodo jis ir vakar buvo atvykęs, bet mūsų nerado. Mat įsikūrėme ne visai toje vietoje kur jis siūlė. Nu ten per popsova vieta tiesiog. Suoliukai, staliukas, šiukšlių nemažai šūdas ne vieta žodžiu. Tai va, o Jura kogero jau šiandien planavo važiuoti į kalnus. Na nieko, viskas baigėsi gerai. O dabar rašau dar iš stovyklos, daiktai jau supakuoti į kuprines, kemšam duoną su sūdytais kiršlių ikrais ir laukiam Jurijaus. Beje – sūdyti kiršlio ikriukai yra identiško skonio sūdytiems lydekos ikrams, o man tai – patys skaniausi ikrai iš visų ragautų. Jurijus atvarė su UAZ’iku . Nesveikas aparatas, būtumėt matę, kaip jis be parkių visiškais off-roadais varė. Malaidec ir jo vairuotojas. Pasakojo, kad čia taimeniai tokie, kad tinklus plėšo į šipulius, reiktų tinklinio tinklo, kad sulaikytų tokius monstrus. O šiaip įprastai jie čia taimenius žeberklais močina. Dar sakė, kad vistik reikėjo mums įsikurti prie Uriko upės. Ten pagrinde lenokai gyvena, o pati upė daug sraunesnė ir pavojingesnė už Bolšaja Belaja. Žodžiu jis gailėjosi, kad liepė Sašai mus čia vežti. Bet gi ir čia puikiai pabuvom, o ir žūklė tikrai nėra prasta, ką jau kalbėt apie vaizdelius.
Dar verta paminėti Juros draugą Toliką, kurį susitikome bazėje. Pasakojo, kaip pagavo 3 kg sveriantį kiršlį nuo aukštos uolos. Bekeliant žuvį ta atitrūko, bet taip vožėsi į akmenis apačioje, kad apsvaigo ir Anatolijus suspėjo nusikabaroti žemyn ir pasiimti nesveiko dydžio lašišinę žuvį didžiuliu raibu peleku. Sakė daug žmonių iš kaimo tada suėjo pas jį pažiūrėti dar nematyto dydžio egzemplioriaus. Pasakojo ir kitų istorijų, dalį jų įrašiau kameron, gal tiks filmui kažkas.
Po to su Gedu išėjom pasivaikščioti po Novostroiką su fotikais.Labai teigiamas kaimelis su labai teigiamais gyventojais. Vienas greitosios vairuotojas, pamatęs mus befotografuojančius sustojo ir pradėjo klausinėti kas mes ir iš kur. Išgirdęs – labai stebėjosi, atseit kokio b$%io mes tokį atstumą grūdomės čia, negi kur arčiau nėra vietų žvejybai ir nuotykiams. Papasakojo, kad ankščiau gyveno kažkokiame angliakasių miestelyje. Sakė, kad kai persikėlė į Novostroiką – gyvenimas tapo daug geresnis. Čia, sako, ir sniegas baltas.
Tai va, pašaudėm miestelyje gerų kadrų, pabendravome su vietiniais, įskaitant ir labai draugiškas pardavėjas, įkalėm alaus ir grįžom geologų bazėn. Vakarop užsuko Jurijus, įdomiai pašnekėjom, padovanojom žalių trejų devynerių, nors jis sakė nelabai geria. Nieko,sakau, bus skanu šiek tiek arbatėlėn šliūkštelt :) Šiaip labai įdomus, nuoširdus ir sąžiningas žmogus. Atnešė net rūkytų kiršlių ir meškos mėsos. Įdomus jos skonis. Kietoka, bet skonio lyginti su niekuo nedrįsčiau, labai savitas reikalas. Parvešim lauktuvių. Po to mėnulio šviesoj padarėm keletą “Ural’ų” kadrų. Jų čia bazėje gal 5. Žodžiu nesveika dienelė buvo. Labanakt. Rytoj nuo 8h ryto mus Jura žadins ir važiuosime iki jų būsimos aukso kasyklos pakeliui išmetę kuprines ties ta vieta, kur pradėsime žygį. Po to teks serpantinu 8 km nusileisti ant kojyčių :)