Skausminga lašalo pradžia

Šis skridimas – išskirtinis. Tokių vaizdų ir emocijų (nebūtinai tik gerų) pasiūlė, kad eina peklan. Smagu, kad Agnė pradėjo mane kibint, norėdama išmokti žvejoti museline. Neišsiplėsiu, bet labai nice matyt ją laimingą paupy kartu. Pirmi laimikiai jau taip pat pagauti, užsidegimas yra! Vienu įrašu aukščiau yra ir jos pirmi įspūdžiai. Gal turėsiu šito mini blog’o bendraautorę, nes rašyt tai tikrai moka. Tai va, lašalas. Piktas jis man šiemet. Radau geras ir labai mažai žvejojamas vietas, kuriose gyvena rimtos torpedos. Viena jų gražų, bet kiek vėjuotą vakarą neiškentus, labai labai labai atsargiai, stengdamasi nesukelti jokio įtarimo išsidavė savo buvimo vietą. Lašalai skrido dar labai vangiai ir tik mažesnieji geltoni, kas yra dar toli gražu ne “main žoras”. Ir vat vieną jų labai delikačiai, be garso įsiurbė kažkas. Kažkas, kas po skanaus kąsnelio paliko vos matomą raibuliuką vandens paviršiuj. Jeigu nebūčiau žiūrėjęs į tą vietą – greičiausiai ir nebūčiau pastebėjęs to subtilaus užkandžio. Čia kaip kad mama paslėpdavo saldainius, o tu žinodavai kur jie ir kai nematydavo tyliai gražiai vieną “pasiskolindavai”, galvodamas, kad niekas nepastebės ir net popierėlio nemesdavai šiukšlinėn, kad nepalikti įkalčių. Lašalo vagystės vieta buvo kitam krante mini užuolankėlėje, kuri ribojasi su seklia sraunuma. Pasilenkęs lėtai prisėlinau ir švystelėjau lašalą tiesiai virš vagystės vietos, pakeliui dar subanguodamas šniūrą, kuris nusileido sraunumon, kad dar būtų musei kelios akimirkos pasiekti nusikaltimo vietą ir srovė, esanti arčiau manęs, nepadėtų musei nenatūraliai rėžti paviršiaus. Kai fomkinis lašaliukas pasiekia bulkavimo vietą – pamatau nesąmonę. Mano lašalą tekšteli, galvojau, strepetys, palikdamas savo tradicinį burbulą vandens paviršiuj ir tuo pačiu panardindamas musę. Belekaip susikeiku mintyse ir leidžiu musei po vandeniu praplaukti ramiai, kad traukiant nepabaidyti upėtakio. Po keleto sekundžių ramiai keliu kotą idant atlikti pakartotinį metimą, bet kotas nesikelia. Pačiam sraunumos vidury pamatau torpedą, kuri sulenkia keliamą kotą kaip kokį šapeli, pasimuisto ir lašalas paliekamas laisvas. Tokio dydžio upėtakį esu matęs tik kelis kartus, bet įsikinkyti dar nėra tekę. Būčiau sumušęs, savo kiek virš pusmetrio rekordą. Taip ir nesupratau, ar upėtakis lašalą tiesiog literaliai įsiurbė ir man pasirodė, kad strepetys ten ar ten ir buvo strepetys, o upėtakis lašaliuką stvėrė jau plaukiantį po vandenių, kaip šlapią musę. Labiau man tikėtinas pirmas variantas. Drebėjau, keikiaus ir tuo pačiu negalėjau patikėti. Tokio dar laikyt neteko tikrai. Antro šanso jau negavau, bet žinau, kad ten vakarieniauti mėgsta rimtas džentelmenas, kuris sugeba išdurti dar, tikriausiai, labai mažai mačiusį naivuolį krante. Kita istorija, kurią būtina aprašyti nutiko prie kitos upės. Visą dieną kepino saulė, o vakarui prognozės lietaus nežadėjo, tad laukėm darbo iš namų dienos pabaigos ir tryse su Agne ir Veijo išvažiavom vakarui į gerą ruožą. Ruožą, kuriame, man Veijo prieš kelias dienas padėjo paleisti 50tuką. Tada bulketlėjo, pirmu metimu užparinau, įsikinkiau, bet tarp manęs ir žuvies buvo gausu vandenžolių, į kurias upėtakis vikriai įlindo. Aš užbridau jo iš ten krapštyti ir tuo momentu šuo, kaip visada plaukdamas šalia iš paskos kur bebrisčiau pradėjo maltis tose vandenžolėse, įsipainiodamas į šniūrą ir belenkaip jį susukdamas. Kažkuriuo momentu upėtakis atsikabino palikdamas mane rėkiantį ant šuns upės viduryje. Tai va, norėjau Agnei parodyti kas yra didelių upėtakių medžioklė lašalo skridimo metu. Per pievas priėjus upę – pamačiau raibuliukus vandens paviršiuje. Tokius, kaip kad būna po geros bulkos praėjus keletui akimrkų, jau nutolusius, bet didelius. Agnė nesėkmingai bandė mane įtikinti, kad nieko čia nėra, tipo visa upė taip raibuliuoja. Patirties trūkumas :D Pasakiau, kad niekur mes iš čia neeisim, dabar stovėsim ir stebėsim. Skrido, kad ir negausiai – didieji lašalai ir jei tai buvo bulka o ne kažkas įkritusio vandenin – veikiausiai bulkuotojas prisiduos mums savo koordinates. Reikia kantrybės ir šiek tiek sėmkių tokiais atvėjais. Ir akurat prisidavė neilgai trukus ir gan garsiai, nesislapstydamas, su purslais. Iš kart supratau, kad čia jau didelė žuvis. Kadangi mūsų krante vieta atvira – pasiūliau užmest Agnei. Subulkavo kitam krante, tokios ramios įlankėlės viduryje čiut aukščiau nusvirusios virš vandens šakos. Agnė, kaip ir mokiau prisėlino geru lanku upėtakiui iš nugaros, tik, gal kiek per arti. Pradėjo mosuotim bet metimo reikėjo kiek tolimesnio ir tai vėjo gūsis tai skillsai dar pakišdavo koją, niekaip negalėjo damesti. Kol ten ji bandėsi – žuvis bulkuoti nustojo ir, maniau, kad priėjus per arti ir netaikliais metimais bus nubaidčius. Dar palaukėm dešimt minučių. Ir sulaukėm, jau kiek aukščiau toj pačioj įlankėlėj submarinas agresyviai, net iškišdamas galvą stvėrė paviršium plaukiantį mažą lašaliuką. Kaip delfinas. Nu blia, mano eilė. Prisėlinu ir gal trečiu pravedimu susilaukiu agresyvaus smūgio lašalan. Tiesa, vėl kitoj vietoj. Reiškia žuvis malas po tą visą įlankėlę ir maitinas. Mano naujas Sage X 9 pėdų greitas blankas linksta pusiau. Metrą prisitraukiu, tas metasi du metrus priešingon pusėn. Galiausiai pavyksta kiek prisitraukti, žuvis įlenda į vandenžoles, kurių pilną upelio vidury… Kupriakas su graibštu, kaip tyčia numestas čiut toliau, o Agnei nusibodo laukti, tai nuvarė žemiau upe pamačius kitą bulką. Aš įsibridęs bandau krapštyti upėtakį iš vandenžolių, kai staiga pamatau jį visiškai sau po kojom visu ilgiu.  Reiškia apipainiot spėjęs jau tas žoles gerai ir pats visai kitoj vietoj jau buvo nei maniau. Agnė jau buvo atsidūrus šalia manęs per tą laiką ir irgi spėjo pamatyt padvodkę, kuri mane irgi pamačius staigiai vėl nėrė į žoles. Pradėjau rėkti, kad davai greičiau graibštą, bet per tą laiką upėtakis atsikabino vandenžolėse. Taip keikęsis jau seniai buvau.. Čia buvo jau gerokai didesnis nei pusmetrio svoločius. Apie 60 cm žuvis. Prireikia laiko, kol nustoju drebėt ir kiek apsiraminu, kad galėtume tęst žvejybą. Prasieinam, pavaikom mažus bulkuotojus dar ir prieinam aną vietą, kur Veijo padėjo paleist pusmetrinuką. Šį kart laukiam laukiam, bet tyla. Lašalų jau visai nebedaug, tai luktelim ilgėliau. Niekas neapsireiškia, tad tenka pravesti palei anam krante esančias žoles aklai. Iššukuoju viską, nieko. Nu ok, gal kur savo reikalais užsiėmęs jis šiandien. Saulė jau visai žemai ir pasiūlau grįžti ton pačion vieton kur pradėjom…Maniau, o gal dar koks kitas segs, nors taip būna labai retai. Tyliai apėjau ir pradėjau apmėtyti anam krante esančią įlankėlę pradėdamas nuo artimesnių sau vietų, kad neperpist žuviai, kurios ten greičiausiai net nėra per galvą šniūru. Lašalų jau visai nebėra, bulkuoti jau irgi nustojo prieš pusvalandį. Antru pravedimu palei pat žoles – agresyvus smūgis su purslais. Kotą švyst aukštyn – sėdi. Ne tai kad sėdi -  o nesulaikomai svilindamas mano pirštus metasi po anam krante po vandeniu įvirtusia šaką. Bandau sulaikyti lošdamas kotą atgal už savęs, užsibrendu, kad neduoti vėl įlįsti į vandenžoles, bet sunkiai man sekas kontroliuoti situaciją. Kol užbrendu ir graibausi graibšto už nugaros – torpeda palenda po minėta šaka ir man lieka tik šakoje įstrigęs didelis pilkas lašalas :( Žuvies nemačiau jau šį kart, bet neabejoju, kad čia buvo tas pats. Noris verkt bl. Agnė stebėjo viską iš šono ir irgi negalėjo patikėti. Dabar jau belieka atsižymėti mapse vietą ir grįžti pas jį kitą kartą. Bet neįtikėtina kiek naglumo ir pasitikėjimo savimi turi turėti torpeda, kad po kelias minutes trukusios kovos, per kurią spėjo pažiūrėti į mane – po kelių valandų vėl jis sau nesisaugodamas su purslais pisa mano lašalą nuo paviršiaus. Nerealu. Grįšiu aš pas jį dar. Pasikalbėsim, jei dar teiksis.

 

  • IMG_8460
  • IMG_8444
  • IMG_8451
  • IMG_8458
  • IMG_8477
  • IMG_8478
  • IMG_8531
  • IMG_8529
  • IMG_8494
  • IMG_8517
  • IMG_8521

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>