- Sveiki, Jums gimė mergaitė, – paskambinusi pasakė gydytoja mano tėčiui, kai visa giminė tikėjosi ir laukė berniuko.- Nu nieko, išmokysiu ir ją žvejoti, -atsidusęs pasakė mano senelis.
Tai čia pretty much sums up mano santykį su žvejyba. Aš daugiau jos mačiau, nei patyriau. Matydavau, kai tėtis ruošiasi, matydavau, kai grįžta. Ir tiek. Procesas man atrodė labai nuobodus. Ir niekas manęs jo nemokė, ne todėl, kad aš gimiau mergaite, o ne berniuku, o todėl, kad pati nenorėjau. Įdomiausia dalis, kurios iki šiol „paprašydavau leisti“ ir D, tai – užmesti. Kažkada senelis sakė, kad gerai užmetu, toli, tai jaučiausi kieta ir galvojau, kad čia yra esmių esmė. Cha. Ir tada, po gal kokių 18 metų į mano gyvenimą atėjo D ir M. Apie D – gal kada kokioje laidoje „24 valandos“ papasakosiu, apie M – dabar.
Muselinė žvejyba man atrodė kosmosas. Pirmiausia visą jos grožį pamačiau per įvairius video, kuriuos kurpia patys muselininkai. Off topic, bet ar čia tas nepriekaištingo rakurso parinkimas ir meditatyvinių filmukų kūrimas yra dalis muselinės žvejybos? Tikiuosi, kad taip, nes ne tik žuvis jie paleidžia atgal, bet ir nerealius kūrinius į gyvenimą. Pvz čia,čia ir čia. Ok, grįžtu. Po tokių video peržiūrų, po iiiilgo laiko sekė ir pirmasis pabandymas ore suraityti tą geidžiamą kilpą ir neužkabinti žolės ar kokio medžio šakos. Sekėsi įvairiai, tačiau tik ant pavadžio uždėjus muselę vėl viskas atrodo pasikeičia, tarsi vėl prarandi gebėjimą valdyti kotą. Meškerės kotą. Ką kalbėti apie užmetimus sraunioje upėje, kai pavadys susivynioja ar kai muselė kimba ant visko, kas yra virš vandens. Žiauriai greitai gali pasijusti nieko vertas. Bet tada PLIUM ir pasirodo bulka, vėl širdis nurimsta, vėl įsikvepi ir bandai mėtyt. Aš manau, kad man dar toooooooli toli iki greito susigaudymo, kokios muselės kokioje situacijoje reikia. Ką jau kalbėti apie tinkamų vietų, duobių radimą ir t.t. Per museline.lt organizuotą savaitgalį aš pajutau tą seniai apturėtą bejėgiškumo ir „buvimo dunduku“ jausmą.
Stovykloje praleidau tris dienas ir pagavau nežinau kiek kiršlių ir vieną mažiuką upėtakiuką. Mokiausi įvairių užmetimo būdų ant žolės, tačiau tik atsidūrus upėje, išsižiodavau ir tik spėk gaudyti, ką sako ir rodo muselinės žvejybos guru Ernestas. Nu šakės, jis žengia du žingsnius per krūmokšnius ir jau stovi upėje, o aš spėju įsipainioti ar kur parklupti. Jo akys greitai bėgioja per upės reljefą ir jau bakst pirštu, sako eik, ten bus kiršlių. Iš pradžių meti ir užkabini kabliuką už medžio, paskui užmeti kažkur visai ne ten, kur bandei, taip žaidi ir žaidi, o E laukia ir kantriai palaiko. Ir nerealiausia, kai tau pirmą kartą gyvenime užkimba žuvis ir už tavęs stovi palaikymo komanda, kuri taip pat nuoširdžiai džiaugiasi, kaip ir tu. Nors… neslėpsiu, kai pagavau nelabai jutau tos laimės, nes nesuvokiau, o ką daryti toliau? Čiumpu už valo, traukiu link savęs, tampau tą žuvį ir mekenu, kad „aš ją kankinu“. Tai jaučiu užsitarnavau kokią nors pravardę, tik į veidą niekas nesakė kokią J kitom dienom – jau lengviau, nes meškerė tampa nebe priešu, kuris vis tau įrodinėja, kad tu nieko nemoki, o iššūkiu, kurį kas kart tampa vis lengviau įveikti. Kitą dieną jau pagavus žuvį nebemekenu, traukiu dar juokingai ir pasimetu, bet vis tiek… tas jausmas, jau gebu juo mėgautis. O gal fainiausia iš ties net gi tą žuvį paleidinėti. Tą geriausiai, hands down, daro Nemunas. Ačiū jam už pagalbą. Jam dveji metai ir jis man iš po nosies kiršlį nuėmė. Kai ėjom namo, truputį linojo, tai mano ašarų niekas nepastebėjo.
Buvau iš tiesų labai skeptiška savo gebėjimui žvejoti museline. Tik didžiulis D palaikymas ir meistriškos E pamokos įkvėpė manyje norą bandyti toliau ir nebijoti klįsti. Ne vieną valą nutrauksiu ir paliksiu medyje, spėju ir ne vieną kotą gal sulaužysiu, bet vis tiek, labai noriu. Kodėl? Nes ši žvejyba ypatinga, tu turi daug strateguoti, pažinti žuvį, upes, stebėti lašalų išskridimą ir kitų gyvių veiksmus nes būtent nuo to priklauso, ką naudosi. Man visa tai dar kostmosas, bet labai įdomus, kurį norisi ir toliau pažinti ir įveiklinti. Nebepamenu, kada jaučiausi tokia kieta, kai iš niolikto karto pavyko užmesti spėjinį metimą ar kai pati pamačiusi bulką, gražiai tą musę nuleidau tolėliau, kad tiesiai tam durniukui kiršliui į burną patektų. Ir turėčiau tos laimės-baimės jį prisitraukti, atkabinti ir paleisti. Ai ir dar aišku žiauriai faina per tas upes braidyti ar jos viduryje stovėti. Labai daug pojūčių būtent ši žvejyba dirgina. Ir man tai labai labai patinka. Ačiū D ir Ačiū E.
Su pagarba,
A.
