Paskutiniu metu, kai tik sveikata pradėjo leisti po kelio operacijos – labai daug laisvo laiko praleidau skeitindamas. Ne tik LT, bet pavyko išvykti ir Lenkijon beigi Rumunijon į kelis downhillo eventus, pašerti kalnuose serpantinais, gerai praleisti laiką su draugais iš Estijos, o Rumunijoje ir susipažinti su pro rideriais ir gyvai pamatyti, kaip kentai važiuoja serpantinu ant 120 km/h ir dar man kameron papozuoti spėja. Grįžau, galima sakyt, sveikas ir nesusitraumavęs, apart to, kad nemaža dalis mano paviršiaus nutarkuota, bet čia mums visiems taip pavyko šitoj kelionėj, toks sportas. Bet apie ką čia aš. Ai – apie tai, kad sumažėjo mano duoklė upėms. Bet upėtakiai, brūzgynai, slaptų gerų vietų paieškos, laikas gamtoje su savo kentu Gedu tikrai niekur nedingo iš mano galvos ir to jau buvau labai išsiilgęs. Tai vat ir palėkėm paexplorint naujų žūklės plotų vienon didesnėn upėn, nes mažose – vandens juk laaabai mažai, kas reiškia, kad ir didesni upėtakiai turėjo pajudėti link ten kur jo dar bent kiek likę. Šį kartą pasistvėrėm spiningus, kad užtikrinčiau patikrinti naujas vietas, kurios buvo tikrai labai gražios: daug gerų duobių ir užvartų, visumoj ramesnis ruožas, be didelių srovių ir jame tikrai daug agresyviai nusiteikusių upėtakių. Neprabėgus ir pusvalandžiui išgirdau Gedą šaukiantį. Pirmą nediduką 35 cm upėtakį pagavo po gan aktyvios kovos. Nors nėra trofėjus, bet sakė priešinosi labai smagiai. Man kibimas prasidėjo tik atradus kibų voblerį, pagamintą rankomis Lenkijoje. Nei Sukriukių nei vartiklių niekas ragaut nenorėjo. O vat voblerį pradėjo daužyt labai greitai. Taip pat išsitraukiau keletą nedidelių, vieną panašų į Gedo, gal 30-35 cm. Upėtakiai kibo tikrai aktyviai, bet žvaigždučių žemėlapyje pasižymėjau tik kelias. Ir viena iš jų liko po galingo smūgio iš po kelmo. Tikrai didelis svoločius pradėjo raitytis įsikandęs vobleriuką anam gale iš kart po užmetimo mažan tarpelin, kur pravest įmanoma maždaug tik metrą. Nu bet tokion vieton neužmestų tik durnius, jei bent kiek supranta apie upėtakių slėptuves. Ideali. Bet blet blet, atsipurtė tas paršelis man ir paliko mane su rusiškais keiksmažodžiais burnoje ir drebančiom rankytėm. Emocijų gauta ojojoj. Apie 50-tukas buvo. Nieko, svarbu žinau naują rimtą slėptuvę. Grįšiu aš jo iškrapštyti dar. Naujų plotų paieška labai pasiteisino, bus gur grįžti ir per lašalų skridimą dar. Link mašinos ėjom ilgai, jau temstant, bet įspūdžiais dalinantis tas kelias visai neprailgo. Juk važiuojam paupin tų emocijų ir įspūdžių ieškoti, o mėsos nusipirkti galima ir pardėje, right? Va dar kelios fotkės su nauju Panasonic GH5 su Sigmute 16 mm, pirkta filmavimui. Nieko nepagaukit!