Ta proga, kad vis dar neesu įsitraukęs į šlakių žūklę (bet pavasariui toks planas pradėt jau spardo galvą), o upėtakiai turi ruoštis nerštui ir negalima jiems stresuoti, sugalvojau, kad stresą reikia sukelti vienam kitam kiršliui. Pasiilgau muselinės, ypač sausa. Žinau, kad ir tokiu metu kiršliai sėkmingai gaudomi šiuo būdu, bet atlėkus prie upės ir pamačius tik vieną kitą praskrendančią apsiuvą ir nulį bulkų –  tokia žūklė aklai neatrodė labai reali. Visur geltona jau maišosi su ryškiai raudona, žalumos visai nebedaug telikę, o dangus sodriai mėlynas. Pats kaifas pasivaikščioti pakilusios upės krantais, į kiršlines sraunumas pamirkant dviejų nimfų sistemėlę. Taip ir kelios valandos praslinko, o kibimo jokio nemačiau, kaip ir anei vienos bulkos. O kai nekimba, veikiausiai reikia kažką keisti, right? Ar tai masalas ne tas, artai pravedimas, artai upės ruožas blogas, o gal iš vis ne sezonas :)) Išsitiesiau ant žolytės papietaut. Gaiviam rudeniškam ore prie upės ir čili troškinys aštresnis ir sodresnis. Hipnotizuojamas greitos upės tekmės ties šalimais esančia rėva sugalvojau, kad reik vietoje pirmos nimfos panaudoti didelį klinkhammer’į. Geriau matysis kibimas, sausiakas man dirbs vietoje indikatoriaus. Perrišau sistemėlę ir prie klinkhammerio pririšau kiek smulkesnę, nebe žalią, bet pilką nimfutę su sidabrine galvute. Pirmas cast’as sraunumon. Valio, monstrinis klinkhammeris puikiai laikosi paviršiuje, nimfa jo neskandina, o baltas parašiutas matosi iš toli. Stovė atneša museles iki manęs, vos spėju surinkinėti valą ir čia, prie pat kojų, iš apačios agresyviai paviršiuje plaukiančią musę stveria gražus kiršlys. Nepasikerta, bet jėga. Šito mažiausiai tikėjausi. Antras cast’as ir ties ta pačia vieta klinkhammeris staigiai neria po vandeniu. Kertu. Koto viršūnė linksta ir pamatau apsiverčiantį po vandeniu kiršlį. Nimfą irgi valgo! Panašu, kad atradau šios dienos raktą. Dar keletas metimų ir iš tos pačios sraunumėlės išsitraukiu dar vieną, jau mažesnį kiršliuką. Nimfa žvejoti nelabai dar moku, bet naudojant šitą sistemą tai yra visiškai paparasta. Tas pats kas žvejyba plūdine, tik išeina taip, kad dar ir pačią plūdę žuvys stveria. Gaila, kad tą dieną daugiau kiršlių nebepagavau. Dar buvo keli ėmimai nuo paviršiaus, bet, kogero, žuvys buvo labai naglos, tačiau per mažos didžiuliam mano klinkhammeriui. Smagi diena buvo anyway. Eidamas link mašinos išmąsčiau, kad gal vistik kiršliai galėjo valgyti ir mano pirmąsias nimfas, tik aš tų kibimų nepastebėdavau. Žodžiu, dar dirbt ir dirbt, kol išmoksiu žvejoti nimfom, bet why not. Rudens gražaus laiko dar šiek tiek liko.