Įspūdžių yra. Oi kokių yra. Kaip aprašyt viską tinkamai – minčių trūksta. Nu bet jau galit prisisegt saugos diržus, mergaitės ir berniukai. Šiandien mano gugl mapsas pasipildė žvaigždute, kokios jis dar nėra matęs. Kol kas nuo metų pradžios su lig kiekviena žūkle potyriai prie upės vis aštrėja. Šiandien rėkiau labai garsiai, bet apie viską iš eilės.

Sulipom samurajun Jau gerai įdienojus ir paspaudėm link savo pamėgtos upelės. Planas buvo pačekinti visai naują ruožą, esantį gerokai žemiau tų vietų, kur žvejodavome iki šiol. Artėjant prie upės teko ir AWD režimą įsijungt, nes keliukas jau pradėjo panašėti į smagų offroudą. Diena išpuolė saulėta ir šilta, apšvietimas bent jau fotkinimui superinis, tad buvau nusiteikęs padirbėti su fotiku, jei su spinu seksis ne kažką. Gavos taip, kad daug dirbau ir tuo ir tuo. Įgrūstas į dar visai smagias gilaus miško pusnis samurajus liko stovėti visai ne ilgam. Mat prasibrovus pro tankumyną – gavome pamatyti visiškai užšalusią upę. Matyt miške čia ji saulės mato mažai, o ir srovė žemiau, kogero, lėtesnė. Vos keliose vietose trumpai prasibėgę pamatėm properšėles. Nieko nepadarysi. Paliksim šį ruožą vėlesniam laikui, nes upė tikrai vingiuota ir, spėju, duobėta. Pamenu vasarą esu mėginęs ir dar žemesnį ruožą, kuris tada nieko nepadovanojo, bet tikrai dar nenurašytas. Žodžiu, Gedas irgi pasiėmė savo darbinį nikoną, tai dar ir mini fotosesiją padarėm gražiose vietose. Po to grįžom prie mašinos ir gavom pakilti tiek, kad išlindom iš miškų. Ir akurat – plati graži, gan gili ir visiškai ledo nesukaustyta upė. Vanduo ne pats skaidriausias – taip apie pusmetriuką matos. Patogu žiemos metu vaikščioti apledijusiais krantais. Vasarą čia būtų tikras hemorojus brautis per žoles, o dabar visur kur nori prieini ir paduodi. Naudojau tą pačią vartiklėlę, kuri praėjusį kartą man užparino monstrą. Gedas gi šviesią dieną pasirinko juodą spalvą. Nedaug tepasileidus su srove – užlipau ant šios dienos pėdų. Nesakysiu ką pagalvojau tada, bet negražiai. Buvo eita prieš srovę. Iš kart Gedui pranešiau naujieną surėkdamas ir mąsčiau, kad nu ir vėl teks keisti ruožą. Tiek to, davai dar kelis vingius ir siūlysiu vyniotis iš čia. Ne tik mes galim sau leisti darbo dieną pasibūti prie upės. Ir iš kart po šitų minčių – paduodu vartiklėlę į ramų tiesų ruožą maždaug vidurin upės. Visiškai lėtai traukiu ją savęs link vis artindamas prie kranto ir, kai privedu prie palinkuso medžio, kuris meta šešėlį vandenin – sekundėlei pristabdau ir vėl pradedu traukti. Nu taip instinktyviai net daugiau, nes šios žuvys mėgsta “stogą” virš galvos, kuris jas paslepia, kaip kad ir ledas krantuose, po kuriuo jos labai labai dažnai slepiasi žiemos metu. Pradėjus traukti vartiklėlė užsikabina už kelmo. Jau noriu staigesniu judesiu trūktelt ją, kad atkabint, bet kelmas pradeda judėti ir muistytis. Gedo UL trumputis kotukas kaip smilga linksta pusiau, o žuvis pradeda plaukioti kur nori – turiu labai mažai kontrolės. Kol nepamačiau – maniau, kad lydys ir laukiau momento, kada nukąs mano vieną iš kelių kiečiausių vartiklių. Cypiant ir prasisukant ritei (mat buvau gerokai atpalaidavęs stabdį monstro atvejui, kad nenutrauktų ir tai man dabar labai padėjo) vos vos prisitraukiau žuvį ir pamačiau, kad tokio upėtakio matęs dar neesu. Gedas kažkaip labai staigiai atsidūrė šalia manęs su fotiku ir graibštu. Iš pradžių žuvis palindo po mano krante esančiu ledu. Valas jį gerai pjovė ir atrodė, kad iš po ledo margis jau mano noru nebeišlįs, bet netrukus pavyko iš ten jį išprašyti. Tada iš kart kaire ranka keliais pasukimais paveržiau ritės stabdį, idant įgyti daugiau kontrlės, bet upėtakiui px ir jis greitai pasileido link vidury upės prižėlusių vandenžolių ir į jas įlindo. Labai pavojinga situacija, kurioje prarasti žuvį itin easy, o aš su tokiu kotuku suvaldyti jo nesugebu. Kol kas čia Jis diktuoja kas bus vėliau. Priėjau kiek arčiau, suvyniodamas valą, kad galėčiau bent pasigrožėti nematyto dydžio žuvimi, kol ji nenupjovė valo apsivijusi aplink upės žoles. Nežinau kokius garsus tuo metu skleidžiau. Nieko daugiau negirdėjau ir nemačiau. Buvau tik aš ir žuvis. Tunnel vision. Po kelių akimirkų kažkokiu nesuvokiamu būdu upėtakis iš žolių išlindo, nespėjęs nupjauti plono fluorkarbono pavadėlio. Teroras tuo nesibaigė. Monstras staigiai šovė prieš srovę, o aš gavau tiesiog bėgti paskui jį paklusdamas. Taip pribėgom šiokį tokį kranto pažemėjimą. Ties ta vieta pabandžiau kiek sulaikyti žuvį smarkiau pasukdamas ritę ir man pavyko. Prisitraukiau prie kranto, kur Gedas nuleido graibštą ir iš antro karto man pavyko įvairuoti upėtakį į jį. Kostmosas kažkoks. Visą tą laiką laukiau to momento, kai žuvis arba nutrauks viską načiort arba tiesiog nusimaus nuo kablio be užkartėlės. Ir va – ji jau krante. Aš staugiu karoč kaip nežinau kas iš laimės. Gedas fotkina, rankos dreba, nežinau kas vyksta ir kur aš. Atsigaunu ir atkabinęs nešu ton pačion seklumon paleisti teroristą atgal. Pridėjus prie koto – pamatavom ilgį. 52 cm. Vienu centimetru pagerinau asmeninį rekordą :)) Va čia tai upė ir jos šeimininkai…Nerealu. Vat jum ir giedra diena, saulė šviečia, katik įmintos pėdos. Beje, pėdos kaip tik šitą vietą aplenkusios :D Atsižymiu rimčiausią žvaigždutę mapse ir dar pasileidžiam keletui valandikių žemyn, bet jau nebesusilaukiam nei stuktelėjimo, žodžiu istorijos kulminacija, kaip kad neretai nutinka – žūklės pradžioje o ne pabaigoje. Ir bendradarbis prieš kelias dienas sveikino su gimtadieniu ir vienas iš palinkėjimų buvo pagauti dar didesnę žuvį nei jau pagauta. Aš – ne prietaringas žmogus, bet gerai čia :) Fotkių prišaudžiau visai lyg ir neblogų (nuo kuklumo neužsilenksiu), tad einu jų retušuoti jau. Skanaus.