Šiandien išsiruošiau jau į ketvirtą šiais metais upėtakiavimą ir kol kas galiu pasakyt, kad šie metai afigieni. Visos žūklės kol kas buvo rezultatyvios. Gal tai yra iš dalies todėl, kad nustojom tokiu metų laiku ieškoti naujų einamų upių ir pradėjom gaudyti jau žinomose gerose žieminėse vietose. Aišku, kad va ir šiandien – tikrinau naują dar nemėgintą ruožą, bet tos pačios upės, kuri per pačią pirmą sezono dieną mane gausiai apdovanojo. Yra jau pakankmai vietų ir susižymėtų žvaigždučių mapse žiemos metu, kad būtų galima pradėti sau leisti nebeieškoti, o tiesiog žvejoti. Ieškoti, mano manymu, yra geriausia vasarą. Tada tikrai greit pasimato ar upėje žuvies yra ir kokios didelės. Žiemos metu – jei nesulaukei nei vieno bumptelėjimo per visą dieną, tai toli gražu ne būtinai ta upė ar net tas ruožas yra visai tuščias. Tai va tokias išvadas mes su Gedu pasidarėm ir pradėjom kratyti tai, ką jau pažįstam. Šiandien nuotaikos ir įspūdžių ir rankų drebėjimo porciją gavau tokią, kad skųstis tikrai negaliu. Pala, einu alaus įsipilsiu ir rašysiu toliau. Tai va, aš jau čia krč. Greitai, ane? Žodžiu nuvariau šiandien jau po pietų prie upelės, ant vakarinio taip ramiai prasieit ir pasimėgaut nešalta žiemos diena gamtoj. Ieškodamas kur pasistatyti savo idioto svajonę dar paguldžiau ją ant pilvuko. Maniau jau reiks traktoriaus apylinkėse ieškoti ilgai ir nuobodžiai, o bet tačiau nepraėjus ir valandai darbo su kastuvėliu, šakų kišimo po ratais ir bandymų išvažiuoti – man pavyko nulipti gerai išsiūbavus mašiną pirmyn atgal. Iki tamsos dar turėjau pakankamai laiko ruožo patikrinimui. Vandenukas visiškai skaidrus ir neaukštas, visai kaip vasarą. Pasileidau pasroviui mėtydamas tradiciškai auksinę upėtakinę vartiklėlę, traukdamas ją vos vos regimai. Ypač mėgstu užlaikyti potencialiose upėtakio buvimo vietose, kad vangi žuvis turėtų pakankamai laiko įsitikinti, kad jai reikia perpisti tą mažą metalo gabaliuką, patekusį į jos matymo zoną. Tai šią žiemą labai teisinasi. Bet šiandien su šia vartiklėle sekės ne kažką, nes kelios žuvys ją palydėjo iki kol pamatė mane ir dingo. Bandžiau išprovokuoti kibimą sustabdydamas ir greičiau truktelėdamas vartiklę, bet upėtakis tik šonu trinktelėjo ir toliau ją tvarkingai sekė iki beveik pat mano kojų, o pamatęs mane – akimirksniu dingo vandenžolėse. Nusprendžiau išmėginti lengvesnę, mažesnę, tokią pusiau sidabrinę/pusiau ryškaus rožinio atspalvio baltarusų vartiklę, kurią kažkada nusipirkau parodoj. Ir labai greitai įsitikinau, kad šitos vartiklėlės žuvys neveja iš teritorijos tik daužydamos, bet žiūri į ją kaip į maistą. O buvo taip. Priėjau labai skanią duobę, kuri išmušta besisukančios staigiu vingiu upės srovės. Pasilenkęs ramiai užmečiau gerokai toliau duobės, kur susidaręs paseklėjimas ir po jo – išėjimas iš duobės. Naudojau tą pačią lėto lėto traukimo be jokių twitch’ų taktiką. Na, kartais padarydamas sekundės pauzeles. Ir dar neprisitraukus išėjimo pajutau miniatiūrinį bakstelėjimą. “Žolė arba visai mažiukas” – pirma mintis. Vat ir nifiga. Kotas sulinksta. A jobtvaju, kokia žuvis!! Pasikabino, matomai, duobės gyventojas, kuris kaip tik tuo metu seklumoje, t.y. upėtakinikų vadinamoje “virtuvėje” laukė maisto. Priešininkas jis buvo ne visai rimtas. Nu primeskit koks Nabuhiko Takada daužytų girtą liesą bomžę. Tai va panaši ir čia kova buvo. Bet upėtakis jofana gražuolis. Ruletės neturiu ir laimės centimetrais ar kilogramais nematuoju, bet 40 cm točnai :)) Pafotkinau truputuką ir greit paleidau. Ant sniego liko dvi kirmėlės – tradicinės žieminio margašonio palydovės. Hmm, įdomu ką jos ant žuvies daro? Gal kas žinot? Plz google it for me. Pilnai visas apsipatenkinęs atsikimšau alaus ir išsitraukiau sumuštiaką. Nu kad deramai atšvęsti, žinot. Užkandęs dar pasileidau žemyn, nors realiai žvejyba man jau pasisekė ir buvo baigta. Nieko daugiau nebereikia po tokių bajeriukų. Po geros valandėlės sraunumoje dar pasikabino vienas pypliukas. Sakykit ką norit, bet dvi žuvys, ypač kai viena dar tokia visai graži, plius du atsivijimai – žiemai kažko daugiau norėti būtų tas pats, kas… Nu pala, pagalvosiu su kuo čia palygint. Nu va, pavyzdžiui, norėti  iš matematinės analizės egzo pas Misevičių MIF’e gauti čyriką. Ir nesvarbu ar pasimokius ar ne. Nerealu žodžiu :) Iki kitų kartų!