Kadangi žygis į poliarinį Uralą dar paliko keletą laisvų dienų iki mėnesio galo, tad reikia jas ir išnaudoti tvarkingai. Kad būtų ką atsiminti. Tik nubudus jau ramybės nedavė mintys apie upėtakius ir kiršlius, įsijungęs kompą – iškart atsidariau mapsą ir pradėjau ieškoti jame paties pažymėtų žvaigždučių. Jas žemėlapyje žymiu, kai pagaunu kažką bent jau legalaus. Ilgai browsint nereikėjo. Susiradau žvaigždutę, ties kuria buvo įrašas “40 cm”. Aukščiau jos žvejota nebuvo, vadinas reik patikrinti naują, ko gero perspektyvų ruožą. Oras saulėtas ir šiltas, vėjo nėra, vaikštinėti paupiu bus pats gazas. Greiti pusryčiai, pasiimu naujų, Uralui pirktų vartiklių prasitestavimui (mat Urale su žūkle buvo visiškas šūdas ), šoku mašinon ir prie upės. Atvažiavus ir prasibrovus per mišką iki slėniu vinguriuojančios upelės – vaizdelis visai nenudžiugino. Seklu ir labai apaugę vandenžolėm. Duobė, kur kadais išsivelėjau 40-tuką jau buvo panaši nebe į duobę o į vos matomą pagilėjimą. Vis tiek iššukuoju keliom vartiklėlėm ir traukiu prieš srovę brisdamas per už kojų bekimbančias vandenžolių kasas. Mėtyti tokiom sąlygom – tikrai įdomu. Praverčia skillsai, kai tenka pravedinėti vartiklėles mažomis properšėlėmis tarp žolių arba palei visai mažiukus tarpelius prie pat krantų išgraužų. Su muselka būtų taip pat visai įdomu, turėjau ir ją, bet nebulkavo, tai ir nemėginau provokuoti. Pradžioje testavausi negiliai skęstančias lengvutes vartiklėlės, kol atradau kurią valgo. Išsitraukiau pirmą nepilnametį ir nuo tada vartiklėlė pasiliko prikabinta ant karabino jau kiek ilgesniam laikui. Netrukus kotą staigiu galingu smūgiu kažkas sulenkė pusiau. Pamačiau galingą kiršlio peleką, skrodžiantį upės paviršių. Nieko sau kiršliukas. Kumeliukas. Greitai jo properšėlėje neliko, nėrė po žolių juosta ir pradėjo maltis ten kaip pasiutęs. Teko nubristi ir susukus valą ranka praskainioti žoles kol aš jį šiaip ne taip išėmiau. Graži žuvis. Pelekas išmargintas raudonais dryžiais ir tamsiom dėmėm. Keli kadrai ir keturiasdešimtinis kiršlys grįžta iš kur išlindęs. Priėjau užtvankėlę, kurioje žolių nebuvo, nes vanduo krisdamas žemiau palieka visai smagią srovę. Ten kibimo jokio nebuvo, bet aukščiau užtvankėlės laukė ilgas ir visai ramus beigi platus upės ruožas. Čia jau tikėjaus, kad galima pagauti ir motinį upėtakį. Tie didieji motininiai mėgsta tokias ramias vietas. Jų ir gyvenimo būdas patampa labiau panašus į kokios didelės lydekos nei į žvitraus trisdešimtuko upėtakio. Sėdi sau ramiai dumblėtoj duobėj ir laukia kol maistas pats atplauks. Dažnai net ir minta mažom žuvelėm ir juda nedaug. Metimas palei pat dešinį krantą, keletas įvairaus tempo ritės pasukimų ir pajuntu didelį svorį anam gale, kuris net ne iš kart pradėjo muistytis. “Eina nafig, kas per monstras ten pakibo” galvoju. Netrukus pamatau taškuotą lydžio galvą. Ot svoločius, mlia. Atsargiai bandžiau trauktis plėšrūną savęs link, bet tas net negalvojo leistis. Plaukiojo pirmyn atgal taip kaip jam reikėjo, lankstydamas mano ultralight spiningėlį kaip kokią smilgą. Nu načiort, maniau, kad šita kova labai greitai pasibaigs, kai lydeka nukąs mano 0,20 fluorkarboninį valą, tačiau po poros minučių, nuvarginus ir iškėlus lydžio galvą virš vandens paviršiaus – pavyksta jį ištempti į nendrėtą krantą. Keli kadrai, pagaliu lydžiui per galvą pyst ir keliauja kuprinėn. Nebevalgys jis daugiau upėtakių čia. Tiksliau, kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo gera beveik 2 kg teta, pilna ikrų, katrie dabar tvarkingai sūdosi šaldytuve. Blemba, negi čia upėtakių nėra..Praėjau visą ramų ruožą, šukuodamas jau labiau lydekine nebrangia vartikle, kurios nebuvo labai gaila, mat volframinių pavadžių įprastai upėtakių žūklėn neimu. Kibimo daugiau nebuvo. Kai tik srovė pradėjo greitėti, atsirado vandenžolių – iš kart masalas buvo atkeistas atgal ir vienas pirmųjų metimų į miniatiūrinę properšėlę priešais save už kokių 10 metrų baigėsi masalo stvėrimu jam tik patekus vandenin ir net nepradėjus sukti ritės. Žuvies dydžio nespėju net suprasti, mat ana iškart nėrė po vandenžolių kuokštais. Vėl gaunu prieti prie pat, bijodamas, kad valas nebūtų nupjautas žolių ir pamažu jas praraunu. Upėtakis. Ir tikrai gražus. Jau buvo pailsęs nuo malimosi, tačiau tik mane pamatęs – žaibiškai spurtuoja tolyn. Vos spėju labiau atpalaiduoti ritės stabdį, kad nenuplėštų visko nx. Vėl įlenda po kuokštais. Istorija kartojasi, prieinu prie žuvies vėl ir raunu žoles kol ranka užčiumpu žuvies uodegą. Trumpam išsinešu margą tamsų gražuolį krantan keletui kadrų, o tada, atkabinęs pasiteisinusią vartiklėlę leidžiu keturiasdešimtuką atgal. Kaifas. Va šito aš čia šiandien ir atvažiavau. Dabar drebančiom rankom mapse užkalu dar vieną žvaigždutę su užrašu 40 ir visas apsipatenkinęs traukiu laukais mašinos link. Pasilieku tolimesnį ruožą kitam kartui, kaip kokį desertą.
