Šlapia šlapia

Nors dar iš vakaro žiūrėtas meteo.lt visai nedžiugino sekančios dienos prognozėmis, tačiau nemie sėdėt nesinorėjo, tai nutarėm krėstelti naują ruožiuką. Ryte užsibaigus keletą smulkmenų – susirenku Gedą nuo namų. Oras, kaip ir žadėta – debesuotas, bet lietus bent jau Vilniaus dar nepasiekė. Gedas pasiima ir muselinę, dėl ko aš jį kiek pratraukiu per dantį. Nes jei lis – sausiako pamatyt šansų bus mažai. Važiuojant upės link – vaizdai viršuje visai nedžiugino, nes mes pamažu judėjom į didelį lietaus debesį. Pamažu ir lyti pradėjo, o pasiekus naują ruožą – lietus tiesiog pliaupte pliaupė. Gedas, kažkodėl, užsidėjo bridokus ir laukė lietaus pabaigos lauke. Aš, gi, apsirengiau mašinoje ir taip pat kantriai laukiau pliaupimo pabaigos. Ir sulaukėm. Kiek aprimo, bet lyti nenustojo, o šviesos viršuje niekur aplink net nesimatė. Nu negi varysim atgal, nors ir visiškai netikėjau, kad kažką pavyktų išprašyti šitaip lyjant, esant tokiam aukštam ir drumstam vandeniui. Net nenutuokiau kaip smarkiai neteisingai tikėjaus. Pradėjus eiti prieš srovę aukštyn (tiksliau pradėjus brautis per aukštas kranto žoles, vis kur įsmunkant į bebrų kanalus, kurių nifiga ten nesimato) apmėtant visas potencialias vietas lenkų rankų darbo rusva rainės imitacija labai greitai susilaukiau didelio adrealino shot‘o. Grubiai per 10 minučių nuo žvejybos pradžios. Žodžiu, padaviau vobliką gerokai aukščiau savęs po palinkusiom šakom, kur pagrindinė srovė išmušusi šiokį tokį pagilėjimą. Keli ritės rankenėlės apsukimai ir pamatau gražų šešėlį, žaibiškai besinešantį  nuo dugno masalo link. Smūgis, greitas kirtis ir upėtakis pasikabina. Kažkaip be didesnių vargų aš jį išsivelėju krantan, pafotkinu su goproške ir leidžiu atgal. Gražus pacukas, pamatavom – 40 cm. Vat jum ir prašom xujovas oras, lietus, drumstas vanduo…Nepraėjus ir dešimčiai minučių Gedas ant mažos ryškios vartiklėlės įkerta 30 cm upėtakį, kuris pafotkintas taip pat plaukia atgal. Nu gražu, veiksmas yra! Upės ruožas čia tikrai fantastinis. Pilna gerų duobių, palei kranto žoles beveik visur paplauti krantai , kuriuos upėtakiai žiauriai mėgsta, nors pati upė čia ir nėra baisiai srauni, tačiau sraunesnių ir deguoningų atkarpėlių tikrai yra. Labai gražu, bet jau krantu ėjimas tai kažkoks kostmosas. Juodas darbas, žodžiu, su pastoviais įsmukimais ir griuvimais. Nu bet kaip rusai sako – лиубиш ветерок - полюби и холодок.  Kibimas niekur nedingo – vieksmas buvo ištisinis. Pagavimai, atsipurtymai sekė vienas po kito. Gedas išėmė du legalius upėtakius ir vieną kiršlį 35 cm, kuris priešinosi labai agresyviai, iš tolo net pribėgau pažiūrėti, maniau upėtakis. Aš po to dar pagavau du legalius – vieną 30 tuką ir kitą 32 uką, dar keletas mažesnių buvo. Tuščių smūgių praktiškai nebuvo. Visi užtikrinti ir iki galo. Varėm aplenkinėdami viens kitą lankais, o lietus pliaupė ištisai ir tai mums netrukdė. Galbūt upėtakis esant tokiam orui – mažiau baidos, nes upėj gausu vibracijos nuo vandens lašų, o dėl vandens drumstumo – žuvis ir mato ne taip gerai kaip kad skaidriame vandenyje. Šį kart labiausiai dirbo natūralaus marginimo masalai – jau minėtas lenkiškas rudas vobleriukas ir aukso spalvos sunki vartiklėlė, kuriai teko pakeisti trišakį kabliuką į viengubą didelį, Gedo užsakytą iš kitaicų. Nes gi gaila tuos mažiukus žalot. Tai va tiek žinių, permirkę, bet davolni vakarop grįžom prie mašinos. Tokios rezultatyvios žūklės, bent man, kaip noobui dar yra retokas variantas. Ypač smagu, kad visa tai – esant tokiam prastam oreliui.

 

  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO
  • DCIM103GOPRO