Praeitais metais gauta pamoka Estijoje šiemet privertė pasiruošti žvejybai kur kas geriau. Gedas vykti drauge negalėjo, bet tai man nesutrukdė pasiskolinti įvairesnių dydžių ir spalvų lašaliukų. Kadangi keletą dienų iki kelionės estukai flyfisheriai savo feisbuke pasidalino gražiais emergeriais, po kurių nuotraukom buvo parašyta, jog tai šiuo metu yra kone vienintelės valgomos musės – teko ant greitųjų prašyti Tomo Aidiečio pagalbos. Bėdoje padėjo, tad įsigyjau labai fainų skirtingų spalvų beigi formų emergeriukų. Taip jau išėjo, kad Donatas su Antanu mane susirinko nuo namų tik grįžus iš Vilniaus kultūros nakties, tad pamiegot taip ir neteko, bet nuotaika pakili, nes kompanija – superinė. Orų prognozė nieko gero nežadėjo, tad apart muselinės dėl viso pikto įsimečiau ir spiningiuką, dėl ko buvau labai smagiai supyzdavotas kolegų muselininkų, katrie, beje, spiningų nepaliko namuose taip pat :)) Kelionė neprailgsta, rodos, teleportavomės prie labai gražios, jau lankytos praeitais metais Estijos upelės. Tiesa, pakeliui viename pašte gavom leidimus nusipirkti, nes onlainu to padaryti užsieniečiai galimybės neturi. Kadangi blaivybės brolijos įkūrėjas neesu – pakeliui dar ir keletą alučio įšoviau, ko pasekoje gidavimas prie upės prasidėjo to pačio raudonikio radimu du kartus. Bet nieko, upė šiaip ne taip per šlapią mišką surasta buvo. Iš kart mus nustebino net ir per lietų skraidantys lašaliukai. Fantastika kažkokia. Nusikeikiau mintyse, kad muselinė liko mašinoje. Na niekis, susirišam spiningus ir pradedam lėtai keliauti prieš srovę. Upėtakiai lašalais nelabai maitinosi, tačiau Donatas visai greitai sugeba įtinkinti kelis nedidskus upėtakiukus. Smagu. Mano vartiklėlė nepaveda ir taip pat išprašau vieną neūžaugą. Antanas, jau matau, kad nebelinksmas. Maždaug “jūs čia jau pagavot, o aš dar tuščias”. Bet gavo ir jis gan greitai pralinksmėt, kai ties įvirtusiu rasteliu pasikinkė legalų margašonį. Nespėjau nei pribėgt nufotkint, kaip greitai jis buvo paleistas atgal. Gaila, tačiau rimta žuvis nesimaitino, tad kažko rimtesnio pagauti mums šį kartą nepavyko. Praeitais metais buvau per prastai pasiruošęs ir neturėjau normalių lašalų, tik keletą žuvų apipešiotų varguolių, o dabar pilnos dvi dėželės, bet oras tai visiškai ne žvejybinis. Upė draugams patiko labai, bus čia važiuojama ir ateityje. O po žūklės nusprendžiam nesiknisti su palatkėm ir nuvykstam į netoliese esantį miestelį ant didžiulio ežero kranto, kur Donatas onlainu užbookino svečių namuką. Pasivaikštom po apylinkes, pakalbinam  vietinius žvejus, sąžiningai įšaunam viskio,  po to Antanas išverda superinę sriubytę, susipažįstam su keliais vietiniais, atsigeriam dar ir su jais ir akis prasikrapštom gal tik kokią 10,30 ryto. Orelis vėl šūdinas. Apsiniaukę, lietus pliaupia. Apsvarstom keletą galimų tolimesnės galimos veiklos variantų, ir vis tik vienbalsiai nutariam pakuotis ir judėti namų link. Važiuojant namų link, žinoma, oras susitvarko, išlenda ir saulė. Ot mlia…Niekis, teks grįžti Estijon ir per kitą lašalą! O gal pavyks dar ir per šį netgi apsilankyti. Pagyvensim – pamatysim.