Iš Islandijos sugrįžom kaip tik ant paties lašalų “žoro”. Ta proga teko pasitrankyt po keletą mūsų upių, ieškant gero lašalų skridimo tam, kad pamatyti kiek gi iš tikro upėse gyvena žuvies ir pabandydi ją išdurti. Kol žuvis godžiai renka nuo vandens paviršiaus žalsvus, rusvus, baltus ar gelsvus įvairių dydžių bei stadijų lašaliukus – ją pagauti, vis tik, nėra taip jau visiškai paprasta. Pamatai bulką ir turi galvoti, kaip sukeliant kuo mažiau garso ir nepatenkant upėtakio matymo zonon prie jo prieiti ir paduoti savo lašalą taip, kad neploti su šniūru žuviai per galvą. Kartais geriau būna užmesti prieš srovę, bet ne retai bulkuoja ir po tarkim medžio šaka ar žolės kupstu. Tokiu atvėju turi dideliu lanku apeiti tą vietą, kad atsidurtum kiek įmanoma aukščiau bulkuotojo ir leisti musę su srove. Nėra ko ir pasakoti, daugiausia malonumo ir suteikia tokia žūklė, kai bulkuotoją matai ir tada jau eini medžioti būtent jo. Nu surašiau tai kaip kapitonas aiškuma :D  Va jums dar keletas kadrų iš paskutinių keleto žvejybų. Vakar jau skrido labai negausiai ir, pagrinde, tik dėjo kiaušinius, tad bulkų perspektyviose vietose tekdavo palaukti ir po 15 minučių. Ai, dėl rezultatų, tai trofėjinių dar nepasitaikė, didžiausi buvo Gedo apie 40 ir 43 gal, aš pajamiau keletą legalių ir vakar apie 35. Reik, mlia, atostogų lašalo metu, kad apsigyvent prie upės kitą kart, šiemet Islandija viską “sugadino”.