Islandijos džiaugsmai

Jau septinta kelionės po Islandiją diena. Kelionės, kurią planuoti su Evelina pradėjome prieš keletą mėnesių. Norėjosi pamatyti iki šiol tik nesveikose nuotraukose bei video siužetuose matytus vaizdus, tarsi pagautus ne mūsų planetoje ir, aišku, pažvejoti. Apie tai, ką patyrėme iki dabar – būtų galima parašyti straipsniuką ne žvejybinio pobūdžio medijoje, tad čia pasidalinsiu kelionės dalimi, daugiau ar mažiau susijusia su žūkle. Galbūt, verta paminėti, kad Internetu buvau užsakęs automobilį ir už jį buvo sumokėti pinigai, tačiau iš dallies dėl mūsų kaltės, iš dallies dėl nuomotojo – automobilio mums gauti nepavyko. Pinigus atgavome, bet vietoj to, kad pasieškoti kitų nuomos punktų – nutarėme tranzuoti. Šis sprendimas mūsų kelionę padarė nepakartojama. Dėl to susiradome naujų draugų, kurie leido ne tik savo namuose Reykjavike pasilikti savo sunkius daiktus, kol tranzuojam, bet, kai reikia ir pastogę suteikia. Beje, šį vakarą ir leidžiame būtent čia, prabangiame Reykjaviko rajone – Seltjarnarnes. Ryt planuojam nusigauti iki Vakarinio fjordo prie vieno tolimo kalnų ežeriuko pažvejoti. Beje, žvejoti viename ežeriūkštyje jau teko. Vaizdai gražūs, vanduo pasakiško skaidrumo, dugnas – vien akmenys, tačiau jokios žuvies net pamatyti nepavyko. Įdomu, kaip seksis šį kartą.

8 Diena

Westfjordą pasirinkome ne veltui. Jis slepia įstabaus grožio gamtą, kuri žmogų, o ypač ne vietinį mato kur kas rečiau nei likusi salos dalis. Dauguma turistų, ypač besilankančių saloje pirmą sykį Westjordą dažniausiai aplenkia, apsukdami aplink salą pirmuoju keliu, mat pusiasalis reikalauja daug laiko ir nėra pakeliui. Būtent dėl to man labai rūpėjo patikrinti vieną pusiasalyje esantį ežerą. Tikėjau, kad jame veiksmo turėtų būti, vien dėl to, kad jis tikrai sunkokai pasiekiamas, o be to dar ir susisiekiantis su vandenynu, tad tikimybė jame susimatyti su šlakiu ar lašiša – turėtų būt didesnė, lyginant su salos gilumoje esančiais ežerais. Taigi, iš ryto susikrauname kuprines, įsimetam maisto atsargų 4 dienom, mat laiko dar turime, be to neaišku, kiek laiko gali trukti tranzavimas pirmyn ir atgal. Autobusų stoties aplikacijos pagalba sužinau maršrutą ir autobusų išvykimo laikus iš reikiamų stotelių, tad be vargo išsigauname iš Reykjaviko ir stabdome mašinas, važiuojančias šiaurėn. Sustoja Reykjaviko gyventojas, bet ne panašus į vietinį. Gal labiau koks rumunas ar panašiai. Dirba aliuminio gamykloje. Pasirodo jis irgi žvejoja ir kaip tik važiuoja nusipirkti tokio paties leidimo kokį turiu aš (leidimas leidžia žvejoti 36uose vietos ežeruose). Bet jis perka per darbo profsajungą ir tokiu būdu gauna didelę nuolaidą. Bandau išsiaiškinti geresnių vietų žvejybai, bet žmogelis pasakoja labai nenoriai, tad greitai nustoju kamantinėti. Mesteli mus 35 km šiauriau iki nedidelio pakelės viešbutuko, nuo kurio labai greitai susitranzuojame jauną porą vietinių. Pana – kažkokia žymi vietinė TV aktorė, o bičas yra profesionalus rankinio žaidėjas. Vyriukas kilęs iš Westjordo, jo tėvas ten ir gyvena, tad bandome susižinoti kokių įdomių lankytinų vietų, tačiau, pasirodo jo draugė žino daugiau ir pataria mums nuvykti iki pačioje Westfjordo šiaurėje esančio Hornstrandir gamtos rezervato, į kurį patekti galima tik keltu iš didžiausio Westfjordo miesto (vadinamo Westjordo sostine) – Isafjordur‘o. Tas rezervatas, anot jos, yra visiškai laukinis ir belenkokio grožio. Žmonių ten nėra, užtai yra superinių hikinimo takų. Gaila, bet mes neturim tiek laiko, kad tranzuoti iki šiaurės, po to dar ir keltu keltis iki ten…Pažvejoti norisi labiau. Prasivažiuojame dar 40 km iki kolonėlės ir ten esam priversti vėl kelti nykščius viršun. Gan greit sustoja žilas islandų buržujus su naujutėlaičiu „lolvo“ ar kažkokios panašios markės džipu. Pasipasakoju kur jau lankėmės ir kur bei ko važiuojame dabar. Tas iš kart užklausia manęs ar žinau vietines taisykles ir ar planuoju žvejoti upėse. Nuraminu senioką, kad turiu licenciją, leidžiančią žvejoti ežeruose ir žvejosiu tik ten kur leidžia taisyklės. Pasirodo, senolis yra vienas iš tų laimingųjų, kuriam priklauso kažkokios labai geros lašišinės upės ruožas. Trumpai tariant – upės Islandijoje teka per privačias žemes ir tie laimingieji, per kurių žemes teka kažkokia upė – dažniausiai įkuria klubą ir valdo visą upę. Žuvina, nustato žūklės ruožus bei žūklės taisykles, tvarko aplinką, gaudo pažeidėjus beigi renka kostmines sumas iš jose pažvejoti norinčių žmonių, tarp kurių daug yra pasaulinio garso įžymybių, tokių kaip Eltonas Johnas ar Billas Geitsas, kuris būna, kad išsinuomoja visą kokią nors upę savaitei ir žvejoja. Žodžiu, jei nevartai rimtų pinigėlių – Islandijon lašišų gaudyti gali neplanuot. Pasirodo, ateinančiam lašišų sezonui – visos licencijos visom Islandijos lašišinėm upėm šiam sezonui jau yra seniai išpirktos. Taip kad reik ne tik geras babkes valdyt, bet ir nemiegot, kad nepražiopsot nusipirkti leidimo žūklei. Kas liečia upėtakius, šlakius ir palijas upėse – jų žūklė yra pigesnė. Pavyzdžiui, prieš kelionę aš susirašinėjau su vienu upėtakinės upės klubo nariu dėl žvejybos joje. Tai va, trumpa ištraukėlė iš jo elektroninio laiško:

„I have river Galtalaekur for you, small and beautiful with brown trout upto 12 pounds, or so.Prices for the river is ISK 24.000 or approx gbp 136„

Tokia kaina dienai dar tikrai nėra didelė vietinei upėtakinei upei. Yra upių, kainuojančių keletą kart daugiau. Po tokio lyrinio nukrypimo apie vietines kainas – grįžkime prie mūsų kelionės. Pavažiavus dar apie 20 km šiauriau nuo buvusio taško – tenka lipti, nes žmogus važiuoja 1-uoju greitkeliu toliau, o mums reikia sukti į 60-ąjį, vedanti Westfjordo link. Padėkojame ir pereiname toliau tranzuoti ant 60 ojo kelio. Čia jau eismas visai neintensyvus, tenka palukėti ilgėliau, tad spėjame įšauti vietinio alaus „Viking“, kuris tikrai yra labai gardus ir užkąsti mano dar namuose pridžiovintos kiaulienos išpjovos su džiovinta duona. Per gerą valandą pravažiuoja vos keturi automobiliai ir sustoja vėl gi vietinis vyrukas, vairuojantis monstrinį džipą Nissan Patrol. Tokiais monstrais čia nemažai kas važinėjasi, ypač ekskursijų organizatoriai, žmonės dirbantys gamtoje, kaip ir prie mūsų sustojęs bičas. Jis dirba su aukštos įtampos elektros linijom. Gale vos viena keleivio vieta, nes džipas prifarširuotas visokios darbinės elektronikos. Įsimetam kuprines galan ir užsilipan vidun. Tai ne šiaip pakelta džipo versija, tai visiškai perdarytas aparatas su praplatintom arkom, kad tilptų milžiniško skersmens ir storio ratai. Sėdi viršuje kaip kokiam autobuse. Įdomu tokiu būtų offroade pasižaisti. Klausiau ar būna, kad užstringa kur nors, tai sakė, kad būna, bet vienas rimčiau niekur nevažiuoja, varo grupelėm. Dar pastebėjau, kad vietiniuose džipuose nemačiau įmontuotos gervės. Ir tai yra labai logiška, juk medžių čia – labai mažai. Gražiais kanjonais prasivažiuojame iki mūsų vairuotojo namų miestuko vardu Budardalur dar apie 40 kilometrų. Pasirodo, jo prosenelis apie 1900-aisiais buvo vienas pirmųjų miestelio gyventojų/įkūrėjų ir, kaip ir senelis bei tėvas – jis ir pats su šeima tebegyvena šitame miestelyje. Tikras vietinis. Atsisveikinam miestuke ir Evelina dar prieš tranzuojant toliau – įlenda pasižvalgyti į vietinių tradicinių vilnonių megztinių siūvyklėlę – krautuvėlę. Prie išvažiavimo iš miestelio pradedam tranzuoti toliau ir gan greitai mus paima senukas fermeris, kuris angliškai visiškai nesupranta, bet susikalbam ir išsiaiškinam, jog kryptis gera, tad sėdam ir važiuojam toliau. Deja, po gerų 15 km mums tenka lipti lauk, nes fermeris nusuka nuo mūsų kelio (susikalbėjom vadinas). Ne didelė bėda, laukiam prie kelio toliau. Po gal 20 min sulaukiam mikroautobusiuku lekiančios poros, kuri pasiorodo gyvena miestelyje, kuris yra dar ir už mūsų tikslo. Žiauriai pasiseka, tad likusius 230 km mes nuvažiuojam per dvi valandas. Važiuojant prasilenkiam su vos keliom mašinom, kas jau dabar pradeda neraminti. Kaip reikės grįžti atgal, kai toks minimalus judėjimas čia…O jei dar tranzuoti reiks kiekvienam miestelyje, tai taip ir iki lėktuvo galim nespėti grįžti. Na niekis, atsidėkojam draugiškam ekipažui ir, pasitikrinę GPS, pradedam kulniuoti ežeriuko link. Vakaras ramus ir gražus, vėjo smarkaus nebėra ir, kai prieiname ežero krantą – iš pradžių galvojau, kad vaidenas, nes ratilai rasdavosi vienas po kito. Įsižiūrėjau geriau. Palei krantą čia ežeras visur labai seklus ir nusibristi gylyn laisvai gali kokius 40 metrų, nuo kur ežeras gan staigiai pradeda gilėti ir kiek toliau nuo gilėjimo pradžios ežero paviršiuje intensyviai kažkas maitinasi. Matosi net agresyvūs pliaukštelėjimai. Ir tai tikrai ne mažos žuvytės. Panašu, kad pilna gražios žuvies ir ji maitinasi nuo paviršiaus. Įsižiūriu kokie vabzdžiai skraido ir pamatau panašius į mūsų lietuviškus uodus tik su didesniu ir riebesniu juodu kūneliu. Velnias, nieko panašaus savo musių rinkinuke neturiu. Paskubomis įkuriam stovyklą, čiumpu muselinę ir bandau apgauti bulkuotojus. Bet tai padaryti nėra taip lengva, kadangi ežeras ramus ir kol užbrendi iki reikiamos vietos – sukeli dideles bangas, taip išbaidydamas žuvis. Bangoms nurimus išmėtau visą turėtą musių arsenalą, bet taip nieko ir neišprašau. Įdomu, žuvis maitinasi tik tais juodais velniais ir nieko kito nenori. Brendu krantan ir pasiimu spiningą. Pradedu mėtyti ir praėjus keletui minučių – pajuntu galingą smūgį, po kurio viskas atsipalaiduoja ir išsitraukiu tik nuplėštą pintą valą, kuris pagal parametrus turėtų laikyti iki 5 kg. Greičiausiai didžiulis šlakis arba lašiša. Stvėrė šviesią 3 nr, sukrę. Užsirišu baltą nedidukę vartiklėlę. Gal vakaro prieblandoj žuvis tikrai šviesius objektus geriau mato. Mėtydamas nusileidžiu iki iš ežero jūros link ištekančios protakos. Keli metimai už smagaus pasraunėjimo ir duobės ir prieš srovę betraukiamą vartiklę staigiai sustabdo smagus smūgis. Pakertu ir pamatau kelias gražias šlakio žvakes. Nors priešininkas ir nelabai didelis, bet kovoja kaip pasiūtęs. Malonumas tokį svoločių traukti. Išsitraukiu, pafotkinu ir, kadangi čia taisyklių griežtų nėra – pasiimu žuvį. Bus pats tas ryt pusryčiams žalias su soja. Daugiau tą vakarą taip nieko ir nebepagaunu, nes žuvis susidomėjus tik vabzdžiais ežero paviršiuje. Pavakarieniavę lendam palapinėn ir labai greit užmingam. Įdomu ką atneš sekanti diena, gal bus pakilęs vėjas ir nebebus paviršiuje visą žūklę spiningu gadinančių vabzdžių…

9 Diena

Gerai išsimiegu, ir, kol Evelina dar parpia – lendu lauk ir padarau karališkus pusryčius, susidedančius tik iš žalio šlakio mėsytės ir sojos padažiuko. Mėsa – gražios ryškiai oranžinės spalvos. Vėliau praktiškai be žodžių viską sudorojam, užsigerdami arbatėle. Kostmosas, kaip skanu. Rytas šiandien kiek labiau vėjuotas, nei vakar vakaras, tačiau uodų vis dar yra ir žuvis vis dar jais maitinasi toje pačioje vietoje kaip ir vakar. Šiandien pasiimu spiningą ir nutariu patikrinti kas dedasi kitame krante. Prasieinu keisdamas masalus ir šukuodamas ežerą skersai išilgai kairiu krantu, bet ten nesimato nei bulkavimo nei kibimo. Apie pietus grįžtu stovyklon, pačilinam, papietaujam ir bandau laimę toliau jau savam krante, kur bulkavimas vis dar gan intensyvus. Toks jausmas, kad žuvis maitinasi kiaurą parą, nes net ir naktį čia visiškai nesutemsta, lieka tokia prieblanda, kurios užtenka pamatyti uodus vandens paviršiuje. Iš bulkavimo sprendžiant – žuvies čia tikrai kaip kokiame komerciniame upėtakiais priveistame tvenkinyje. Vieno pravedimo metu mano baltą vartiklėlę smarkiai kažkas trinkteli. Pakertu ir kotas sulinksta pusiau. Netrukus pamatau didelio upėtakio pirmąsias žvakes. Graži žuvis, oi graži. Ir energinga, ne taip lengva prisitraukt. Tik, žiūrėk, prisitrauki kiek arčiau, pamato tave ir mauna ten kur jam reikia ir nei velnio tu jo nesulaikysi. Šiek tiek nuvarginus – pavyksta prisitraukti seklumon, tačiau į rankas paimamas nesiduoda nei pro kur. Tenka bristi iki pat kranto. Gražus laimikis. Lietuvoje tokie tikrai retoki egzemplioriai, bent jau man – pradedančiajam. Pamatau, kaip keliuku link mūsų palapinės važiuoja džipas. Pagalvojau, kad galbūt ežero savininkas norės pasilabinti su mumis ir paprašyti parodyti licenciją, tačiau klydau. Vairuotojas, matyt, pamatęs palapinę – apsisuko ir nuvažiavo ežero pietinio kranto link. Reiškias – geroje vietoje žvejoju, kažkas norėjo žvejoti būtent čia. Stebėjau, kaip du žvejai tolumoje mosuoja muselinėmis. Vadinasi, greičiausiai, pietiniame krante žuvis taip pat maitinasi, kaip ir čia. Reikės ryt išmėginti ir man pietinį krantą, nes planuojam dar vienai nakvynei čia tikrai pasilikti, puikus ežeras. Vakarienei šiandien – svieste keptas upėtakis. Kai čia tos žuvies tiek daug, kad net ir taisyklės jos ėmimo niekaip neriboja, manau, ne nuodėmė vienu kitu laimikiu paįvairinti racijoną. Evelina vakarienę giria ne mažiau nei pusryčius. Lietuvoje tokio maisto praktiškai neragaujam, nes laimikius ten norisi paleisti laisvėn. Apie vidurnaktį dar išlendu iš šilto miegmaišio šiek tiek pamėtyti. Ežeras ramus ir vandens paviršiuje neraibuliuodamas atsispindi mėnulis. Tiesa, atspindys karts nuo karto sujuda. Bet tai nė dėl vėjo. Spiningo masalų niekas nekrutina, žuvis vėl domisi tik prakeiktais uodais. Einu miegot.

10 Diena

Atsikeliu apie 09:00 vietos laiku ir kol Evelina dar miega – lendu lauk. Tik šį kartą ne pusryčių daryti, bet pažvejoti. Juk reikia krėstelti ir pietinį krantą paįvairinimui ir geresniam susipažinimui su ežeru. Džiugina tai, jog šiandien vėjas jau gerokai stipresnis nei vakar ir oro temperatūra jau daug žemesnė nei praeito ryto. Uodų beveik nematyti, kaip ir tolumoje vakar ramybės nedavusių bulkavimų. Dar nežinau gerai tai ar blogai, bet šiandien tikiuosi geresnių rezultatų. Pėdinu ežero krantu iki kitos pusės, o apniukusiame danguje klykauja [įrašyti pav]. Nuėjau gan toli ir nutariau grįždamas palapinės link aptikrinti kur laikosi žuvis. Šiaip neesu didelis ežerinės žūklės mėgėjas, nes čia sudėtingiau nuspėti kur žuvis gali laikytis, kur ji maitinasi, kur ilsisi ir pan. Nedidelėje upelėje – viskas daug paprasčiau, jauti kur užmesti, kaip pravesti ir kur tikėtis smūgio. Pirmi nediduko natūralaus spalvinimo vobleriuko metimai į vėjo pašiauštą paviršių kibimo neatneša, už tai atneša daug vandenžolių. Šitas krantas – daug seklesnis. Pasislenku vos per kokį dešimt metrų žemyn ir eilinio pravedimo, paskaninto tvičinimu metu staiga kažkas agresyviai kala per nagus. Staigiai kilsteliu kotą, kuris iš karto virpėdamas sulinksta. Čia jau įsikabino rimtesnis priešininkas. Ritės stabdis cypia, spėju jį šiek tiek atlaisvinti, kad nenutrauktų visko načiort. Žuvis vynioja valą iš ritės ir greit pamatau pirmąją žvakę. Tai upėtakis ir jis didelis. Net išsigąstu, kad nulauš draugo paskolintą šiai kelionei dėl paprastesnio transportavimo 1,6 m ilgio UL Shimano Catana spiningėlį. Tokiu įrankiu laikyti tokią žuvį – tikras kaifas, bet padėtį pradžioje kontroliavau tikrai ne aš. Žvakė po žvakės, galiausiai plėšrūnas smeigė gylyn ir įlindo į vandenžoles, po ko jau buvau viską mintyse palaidojęs. Nu nesugebėjau nulaikyti. Gerai, kad pavyko šiaip ne taip jį iš žolės išvelėti, mat augalija čia nestipri ir labai lengvai plyšta. Pamažu, jau nuvargusį žvėrį, išsitempiu. Gerų 45 cm ilgio. Nėra rekordinis, tačiau kovotojas vienas rimtesnių iš iki šiol laikytų. Smagu, mėtau toliau vis artėdamas prie stovyklos. Per valandą kol pareinu – veiksmo daugiau nesulaukiu, tačiau tai, kas dėjos netoli palapinės – atperka viską. Per nepilną valandą ten sugaunu penkis šlakius, kurių didžiausias siekė kokius 42 cm. Visi iki vieno agresyvūs, visi žvakiavo ir priešinosi iki galo. Tokios žūklės, kaip šiandien dar niekur nėra pavykę apturėti, fantastika. Keletą šlakių ir nufilmuoti pavyko, padariau netgi „mastershot‘ą“. Įsivaizduokit: stovykloje pasiimu spiningą, įsijungiu kamerą, einu link vandens, įsibrendu ir brendu iki kol baigiasi sekluma, atkabinu voblerį, parodau prieš kamerą koks jis, pirmu metimu metu tolyn gilumon, traukiu tvičindamas, kol kotą sulenkia eilinis šlakis, o po to nufilmuojamas ir jo visas traukimas, pagražintas žvakėmis. Oi smagu! Gaila, kad šiandien jau teks palikti šitą fantastinį kalnų ežeriuką ir judėti kitų nuotykių link. Tad apie pietus susipakuojame stovyklą į kuprines ir patraukiame mažu žvyrkeliuku iki kito, kiek didesnio, kuriuo per valandą vidutiniškai pravžiuoja du automobiliai. Labai neišsiplėsiu, bet ištranzuoti iš Westjordo mums užtruko dvi dienas, tad susisiekimas su pagrindine salos dalimi tranzuojant pavasarį čia tikrai gan sudėtingas. Už tai – esi apsuptas laukinės Islandijos gamtos dydybės, kurios dar neišdarkiusios žmogaus rankos ir kurioje kimba karališkos žuvys. Tokioje vietoje laikas neprailgo ir Evelinai, kuri net nežvejoja. Kitą kartą čia reiks atsivežti gnat ar kokių kitų į tuos riebius juodus uodus panašių muselių, tai gal ir paliją pakelti pavyks.

 

 

  • IMG_5528
  • IMG_2829
  • Image7
  • Image11
  • IMG_5536
  • Image13
  • Image12
  • Image14
  • IMG_5537
  • IMG_5538
  • Image15
  • IMG_5542
  • IMG_5543
  • Image25
  • Image19
  • Image23
  • Image24
  • Image17
  • IMG_5550
  • IMG_5549
  • IMG_5539
  • IMG_5562
  • IMG_5547
  • IMG_5591
  • IMG_5556
  • IMG_5566
  • IMG_5578
  • IMG_5574
  • IMG_5600
  • IMG_5576
  • IMG_5570
  • IMG_5598
  • IMG_5608
  • IMG_5606
  • IMG_5613
  • IMG_5617
  • IMG_5642
  • IMG_5513
  • IMG_5508
  • IMG_5504
  • IMG_5317

2 thoughts on “Islandijos džiaugsmai

    • Ne tranzuoti planavom matai :D išėjo viskas kiek kitaip..

Comments are closed.