Oi  ilga pertraukėlė buvo be žūklės, kol su gipsu namiese teko sėdėti. Virš mėnesio gal. Pikta buvo ir gausiai norėjos prie upės. Tai šiandien atsidžiaugiau ir atsiėmiau su kaupu.

Jau prieš kelias dienas Gedui pasiūliau pasikooperuoti savaitgaliui ant upės lydekų, bo anas tik savo gumas ežeruose dročino. Fui kaip šlykštu, ne? Ešeriukai mažiukai and gumyčių…fuck off sakau, Gedai, varom gal rimčiau ko nors paturėt ant upės. Nu tai taip ir gavos, kad šiandien nuo kokios 1000 ryto atvairavom prie mūsų pamėgtos upės, tik kad dar naujo ir nečekinto ruožiuko, kad įdomiau būtų. Vėjas toks visai  nevaikiškas, gal 8 m/s košia, net iš mašinos nesinorėjo lįsti. Nieko rimto nesitikėjau kažkaip, bet galvojau, kad visai neesmė, svarbu – prasieiti upe, pačekint naują ruožą ir pakvėpuot pušim ir bebaigiančiais nušalt paskutiniais žolių stiebais. Atsidariau voblerinę, o ten, pasirodo, lydekoms tinkamų  ”patiekalų” buvo vos keletas. Geriausi buvo ankščiau palaidoti Aukštaitijos ežeruose per paskutines lydekų medžiokles. Fakit. Nusipirkt naujų tai pamiršau. Segu savo mylimą Simoną. Ptchu, Maria voblerį ir jau pirmais metimais parinuosi nepakabinti jo už kokio kelmo. Keli gražūs upės vingiai ir užmetus statmenai keli cm nuo priešingo kranto ir pradėjus traukti upės vidurio link – pajuntu svorį, kuris netrukus ir muistytis pradėjo. Nors smūgio ir nebuvo, bet adrenalinas piso momentaliai. Bet. Kaip viskas netikėtai prasidėjo – taip pat ir baigės. Nu nieko, veiksmas yra ir tai mus abu dar labiau sužadina medžioklei. Gerą valandą aplenkdami kits kitą leidžiamės pasroviui (tikiu, kad gaudant upines lydekas yra daug labiau sexy traukti voblerį prieš srovę nei su ja) ir ties viena dumblina ir ramia, vat tokia grynai lydekine duobe – Gedas rėkia “Turiu!”. Bėgu žiūrėt kas vyksta besitrauktdamas fotiką. Nu ir ką – visai gražus, gal 50 cm pyzdukas netrukus jau žiobčioja Gedo rankose. Valio! Žuvis atsegama ir paleidžiama atgal. Veiksmo yra ir tai yra super. Net pradedam kratyt savo hard draivus galvose (daug bad sektorių) – ar esam upėj kada nors Gruodžio mėnesį pagavę lydeką ir nutariam, kad kogero – ne. Smaguma, žodžiu. Nei Simona, ptchu – Maria nei kitais keliais labiau lydekiniais plastikiniais žuviukais plėšrūnai nesidomi. Staiga vėl iš už nugaros išgirstu “Turiu.Bled, geras.Naxuy, nuėjo”. Nu viskas, gana –  paprašau Gedo parodyt savo voblerinę ir gaunu visai neblogą kolegos pasiūlymą pamėginti “apžuvinti” jo naują pirkinį – StrikePro sidabrinį 13 cm kažkokį ten xzn kokiu pavadinimu modeliuką. Pasirašau ir sekantį pusvalandį į ramias dumblinas duobes mėtau tauščiai iki kol užmetus link kito kranto ties geru pagilėjimu pajuntu nesmarkų smūgį. Staigokas pakirtimas ir kotas linksta kaip smilga. Ritė nebuvo žostkai užveržta, tai lydeka net ir valo paprašė besprukdama šonan. Netrukus priilsusi nustojo išsipisinėt ir buvo išvilkta krantan. Gedas pamatavo – 55 cm. Niceness. Pasiėmiau, nes ryt tėvukai į svečius užsuks, pagaminsiu gerulį troškinuką su grietinėle, o jei dar ikrų bus – užsūdysiu ir bus bendradarbiams pyzdiec nuo skonio bombos. Tai va, džiaugsmo buvo pilnas papinykas, varėm toliau, ale jau temti pradėjo. Dar Gedas matė kažką didelį iš seklumos greitai pasiplovusį priešingon kranto pusėn. Pilnai ir šlakis galėjo būti, nes kad ir lydekinis ir leidžiamas žvejoti ruožas šiuo metu, bet tai nereiškia, kad iki jo šlakiai užkilti nesugebėtų. Nu gerai, viskas, atėjo pas mane rajonski, einu alaus.