Gerai išmiegu, rytas – vėl saulėtas. Gerklėj – baisinis katinas, tad susitvarkęs “namus” sugalvoju, kad reikia nusiprausti upėje. Kentėt ledinį vandenį buvo faina, po to jaučiausi visiškai šviežias. Valgyt neturiu, tad nutariu judėti iki kitos upės, o ten ir gyvenvietė yra gan nemaža. Būčiau, kaip ir planavau, likęs, bet Madis iki čia nevažiuotų, tad pakeičiau planus. Atvykus miestelin užsuku į jaukią rankų darbo papuošalų parduotuvėlę-galeriją, virš kurios durų buvo dar ir “Cafe” parašyta. Gaunu labai skanios vištienos ir kol doroju – virš miestuko pakimba tamsus lietaus debesys. Gerai, kad greit praėjo, bet va gaunu iš Madžio žinių, kad jis prisijungti vis tik negalės. Už tai atsiunčia man upės ruožą, kurį verta kratyti. Po pusvalandžio aš jau privažiavęs prie upės , bet iki starto vietos dar tenka gerą valandą prasieiti. Atėjęs pamatau labai seklią upelę, vanduo vėl ašaros skaidrumo, daug kyšančių akmenų, privirtusių medžių, o krantuose aukšta žolė. Pradėjau bristi prieš srovę ir jau netrukus pamačiau pirmas bulkeles. Pradėjau mėtyti turėtus lašalus, tačiau žuvis labai įnoringa ir baikšti: nepataikai idealiai užmesti musės aukščiau jos buvimo vietos nekaldamas šniūru arti žuvies ir antro šanso jau nebegauni, nes tikrai žostkai seklu ir skaidru. Lašalų pradeda skraidyti vis daugiau, o kai prieinu nedidelę užtvankėlę – vanduo smagiai raibuliuoja nuo nedidelių bulkelių. Laukiu rimtesnės bulkos vis karts nuo karto užmesdamas ir staiga kiek toliau palei žoles dusliu garsu lašalą kala jau tikrai kažkas didesnis. Išmosuoju baltą lašalą, paduot pavyksta, bet nesidomi. Keičiu kitu taip pat baltu (mat tokie daugiausiai skraidė), tik didesniu, metu, bet pritrūksta iki tikslo šiek tiek. Lukteliu, kad neišbaidyt ir vėl metimas. Lašalas nusileidžia vos šone nuo bulkos vietos bet irgi palei pat kranto žoles, o susidariusi toje vietoje atgalinė srovė pradeda nešti jį kaip tik ten kur reikia. Įtampos augimą susprogdina galingas smūgis. Kažkaip instinktyviai iš kart kertu ir taip išplešiu musę žuviai iš nasrų. Blia, koks feilas…Ir blogiausia, kad lašalą sugadino, o kito dirbančio dar neradau. Po šios dienos supratau, kad visada reikia turėti skirtingų spalvų lašalų ir kiekvienos spalvos dar ir dydžius kaitalioti bei gi imituoti skirtingas lašalo vystymosi stadijas: kai jis vandens paviršiuje ritasi iš nimfos, kai deda kiaušus ir kai negyvas plaukia išskėstais sparnais. Einu toliau ir pamatau dar kelias galingas bulkas, bet bulkuotojai balto lašalo neima, mėginu geltoną emergerį, kurį padavus vienam iš bulkuotojų – tas kala, bet kažkaip atbulais dantim. Toliau eidamas iš po kojų pabaidau apie 40 cm upėtakį, kuris manęs nepamatė, bet, turbūt, šonine linija virpesius pajutęs pradėjo neskubėdamas plaukti žemyn. Pasilenkiau ir iš lėto pradėjau sėlinti paskui žuvį tikėdamasis, kad toji dar gali susidomėti geru lašalu. Upėtakis sustojo ir atsisuko prieš srovę. Išmosavau lašaliuką ir padaviau šiek tiek netiksliai: šniūras dar buvo gerokai prieš žuvį, bet pats lašalas nusileido jau ties jos nugara. Matyt to ir užteko galutinai pabaidyti, movė tada jau iš akiračio žaibiškai. Kartais tik pagal tokį greitį ir teišeina atskirti upėtakius, kai būna, kad nepamatai kas per žuvis, tik spėji pamatyti kaip staigiai kažkas pisteli tolyn. Man einan toliau lašalų balius vis didėjo. Upėtakių bulkos, kartais net su agresyviais iššokimais matėsi beveik kiekviename posūkyje, pasraunėjime ar duobutėje. Kostmosas kažkoks. Pirmą kartą mačiau tai ne per filmą. Ne veltui sakoma, kad geriausias metas sužinoti kiek upėje yra žuvies – lašalų skridimas. Tada net ir didžiausi upėtakiai primiršta atsargumą ir pradeda godžiai maitintis daužydami, įsiurbinėdami ir net iššokinėdami iš vandens. O aš šitoj situacijoj buvau praktiškai bejėgis, nes nebeturėjau normalaus lašalo. Skrido pilki, rudi ir balti lašalai, dar vienas kitas olive, bet turėtų pastarųjų kažko taip pat nevalgė. Vakarui atėjus – lašai skrido spiečiais, bet bulkavimas pradėjo rimti. Gal atsivalgė, gal ruožas nebe toks žuvingas. Kai jau buvau praradęs viltį ką nors išimti ir norėjau traukti link mašinos, staiga visai prie pat mano kranto žemiau žolių kažkas agresyviai pliumptelėjo. Užsidėjau šiek tiek pataisytą leisgyvį baltą lašaliuką ir tenkaros stiliumi atsargiai įleidau jį vandenin iš kart už aukštų žolių kuokštų, per kuriuos žuvis manęs ir nematė. Trečias toks įleidimas baigėsi smūgiu, po kurio upėtakis momentaliai mėgino šauti po vidury upės esančiomis žolėmis, tačiau sulaikau ir greitai jis atsiduria krante. Nu va, pirmas upėtakis rankose fotkinamas ir po to greit paleidžiamas. Nors ir nedidukas, bet mane nuteikia azartiškai ir pamėginu dar prasieiti toliau. Bulkavo aplink jau tik nelegalai. Priėjau rimtą duobę ant upės vingio ir nutariau čia kiek palaukti ir pastebėti ar joje maitinsis kas nors didesnis. Tokioj vietoj tikrai turi gyventi. Ir akurat: po keleto minučių vandens paviršiuj pamatau stambią tylią bulką, ratiliukai nuvilnijo per visą stiklo ramumo duobės paviršių. Eina šikt, vien matyti tai yra nerealu. Drebančiom rankom išmosuoju tą patį uždrožtą ir taisytą lašaliuką ir nutūpdau jį gerokai prieš bulkavimo vietą, akuratnai neplodamas šniūru per vandenį. Lėta srovė pamažu neša lašalą link tikslo, o aš išleidinėju valą ir jaučiu tik tvinksėjimą galvoje nuo padažnėjusio dėl adrenalino širdies plakimo. Priplaukus tikslą – lašalą gražiai sustabdo energingas purslingas smūgis, po kurio aš vėl instinktyviai lupu musę žuviai iš burnos. Nu nemoku aš dar tokiose situacijose išlaukt tos reikiamos vienos sekundės po kibimo, kad žuvis spėtų užkibti pakirtus. Išplėšiu viską dar jai neužsičiaupus turbūt…Nu taip gaila, bet tik pats kaltas. Su tokiais monstrais dar reikia mokintis elgtis. Po to su Roland’u smsais juokaujam, tas sako, kad čia viena iš retų situacijų gyvenime, kai turi sugebėti šiek tiek pavėluoti. Lengva pasakyt, kai adrenalinas taip kala. Nu bet išmoksiu su laiku. Mano patirtis upėtakių gaudyme dar yra visiškai juokinga, ypač su museline.
Tai va, šiandien tikrai buvo nesveikiausia žūklė, daug ko ji mane pamokė. Kitam kartui reiks daug rimtesnio pasiruošimo ir svarbiausia neskubėti, kai randi valgomą masalą ir pamatai tokias rimtas žuvis. Čia adrenalinas nėra sąjungininkas, svarbu ramiai vertinti situaciją nedarant skubotų sprendimų ir staigių judesių ir tokių pat pakirtimų. O šiandien aš jau maloniai pavargęs judu mašinos link, kur pavakarieniausiu ir miegot. Ryt pakeliui namo Tartu susitiksiu su Roland’u, apsikeisim žūklių įspūdžiais, įteiksiu lietuvišką bonkią ir pakviesiu pažvejoti pas mus. Iki kitų kartų.
