Kai bulkų nėra

Šiais metais retai bepavyksta ištrūkt prie upės, tai kiekvienas pabuvimas su muselka stovint srovėj jau neša didelį džiaugsmą. Šiandien susirišau kelis vabalus, žiogus, vikšrus ir dėl visa ko – visada valgomus kedžius. Nutariau nulėkti paieškoti naujų vietų prie gan sakyčiau kaprizingos upės. Atvarius kepino taip žiauriai, kad nesinorėjo niekur iš mašinos kišt nosies. Iki upės nuo mašinos dar neblogas gabalas pėsčiomis brautis per dilgėlynus ir tankius krūmus. Užtai kaip gera atėjus įmerkt kepurę vandenin ir po to ją užsidėt, kaifas :) Rišu vabalą ir pamažu pradedu bristi prieš srovę. Upė, suprantama, gerai pasekus, iš kart įtariau, kad pekeliui būsiančio intakėlio gali nifiga nepavykt patikrinti dėl žemo vandens. Bridau mėtydamas vabalus, vikšrus ir kedžius visiškai tuščiai. Niekur nebulkavo. Priėjau intakėlį, pačekinau jo vandenį – kaip arbatėlė ir jos visai nedaug. Na raz jau atvariau, reik pamėgint bent kiek praeit. Sekluma visiška, pačioj pradžioj pabaidžiau būrelį baltos žuvies ir tuo viskas baigėsi. Grįžau iki upės ir mėginau laimę toliau keisdamas sausas muses. Nu šnipštas visiškas. Ir kažkaip toptelėjo galvon situacija Estijoj, kuomet nebulkavo o aš gaudžiau sausiakais ir nixuja nieko nepagavau, o vat sutiktas estas, gaudęs nimfom buvo išėmęs ne vieną gražų upėtakį. “Зачем рибачит на сухои если риба её некушает тепер?” – sakė jis. O davai reik pamėgint užsimest nimfutę ant dūros, pagalvojau. Aišku, aš ja niekad rimtai negaudęs ir neesu nieko pagavęs dar ir plius kažkaip nusistatęs prieš ją labai neigiamai buvau. Čia gi kaip plūdine meškere žvejoti. Bet nori pagauti – reikia žaisti pagal gamtos diktuojamas taisykles. Rišu tamsų red-tag’ą su varine galvute. Keli metimai prieš srovę ir vienu pravedimu valas staigia tympteli priešingon pusėn. Pasikabino lašišos graži rituolė. Nu geras, reiškia gyvybė yra ir maitinas ji būtent nimfom nekreipdama dėmesio į smulkius paviršinius vabzdžius. Greit atkabinu ir paleidžiu. Mėtau toliau ir pastebiu, kad nimfą bent man yra daug lengviau užkabinti už medžių, nes kai tik šniūras sustoja – kirsteli tikėdamasis žuvies, bet jei ten žolė, tai viskas šauna priešingon pusėn ir dažniausiai kur nors aukštai įsikabina. Vakarop jau buvau apsipratęs kirstelt labai švelniai, išlaikant nimfą vandeny. Tai va, po rituolės sekė dar keli nedideli upėtakiukai ir vienoj sraunumoj valą smagiai tymptelėjo jau visai gražus vyriukas. Apie 30 cm, čia mano pirma tokio dydžio žuvis pagauta nimfa, tai galima sakyt atisdariau :) Pafotkinu ir leidžiu atgal. Tikrai jėginė žvejyba ir su nimfa yra, dabar aš jų prisiraišiosiu daugiau ir kai nebulkuos – gaudysiu tik jom. Efektinga ir tikrai įdomi žūklė, aišku, pravedimo dar reiks mokytis ir mokytis, bet tikrai užkabino ir mokysiuos. Tai va, o bulkuoti taip ir nepradėjo net ir vakarui užslinkus. Su sausiakais, įtariu, būčiau likęs ant visiško nulio. Hmm, gal reiks susirišti slieką kitai rybalkei? o_O P.S. Supisti vision’o bridokai leidžia per abi kojas, užsipisau jau aš juos klijuot. Kas žinot kur ir kokias normalias bridkelnes nusipirkt, kad bent du metus atlaikytu intensyvaus drožimo?

  • IMG_0198
  • IMG_0199
  • IMG_0203
  • IMG_0206
  • IMG_0210
  • IMG_0213
  • IMG_0217
  • IMG_0212
  • IMG_0247
  • IMG_0257

3 thoughts on “Kai bulkų nėra

  1. 1) Kiek kartų per savaitę upėtakių sezono metu žvejoja?
    2) Kur žvejoja? Tojest ar privažiuoja prie pat žuklavietės ir prabrenda upe savo ruožus ar dažniau xujarina per krūmus/dilgėlynus ieškodamas spotų? Nu gal xujovai suformuluotas klausimas, bet esmė – įdomu kaip bridokus drožia.

  2. 1) Bijau pameluot 3-4
    2) Lietuva/Norvegija/Svedija Visko buna, kekviena upe ar myzupis savo salygas diktuoja. Esme tame, kad bridokai nekaba spintoje, o atidirbineja savo kaina.

Comments are closed.