Tripas Estijon, trečia diena

Kadangi nepalikau nei vieno pradaro lango – uodai nelindo ir parpiau iki 9h. Rytas saulėtas ir karštas. Greit užkandu ir prieš išvarant iš čia – nueinu prie upės, tik jau su spiningu. Žinau, kad upėtakiai dabar maitinasi nimfom, bet tikėjausi ką nors išprovokuoti naudodamas agresyviausiai dirbančius savo voblikus bei baisinę didžiulę sukrę, kuri visai neseniai buvo įkalbinusi gražų Žemaitijos upėtakį, katras į nieką kitą tą dieną žiūrėti nenorėjo. Prasiėjau smagiai bemėtydamas tik į potencialias slėptuves ir virtuves, bet visiškai nieko. Šiandien ir bulkų nesimatė. Galiausiai pamačiau virš miško kylantį tamsų lietaus debesį, kuris mane ir nuvijo mašinos link. Dar pakeliui išsirengiau ir duobėj nusiprausiau keleto dienų prakaitą. Fantastiška atgaiva. Vandenukas ledinis, dabar jei ir sulis – px, vis tiek šlapias. Ramiai lyjant pasiekiu mašiną ir pamatau gražų vaizdelį: netoliese per kelią lėtai pereina stirna lydima dviejų visai šviežių stirniukų. Gaila nespėjau fotiko išsitraukti. Na ką, laikas traukti Roland’o sudarytą upių sąrašą ir pasvarstyti kur traukti toliau. Turiu dar šiandien galiojantį vidurio Estijoj žvejoti skirtą leidimą, tad reiktų rinktis kažkurią iš netoliese esančių upių. Išsirenku taikinį, esantį už vos 50 km į šiaurę ir labai pakeliui link kitos upelės, kurią, pasak vietinių profų – būtina aplankyti. Važiuodamas visai neskubu, fotografuoju.

Atvykus mane pradžiugina upės sraunumas ir skaidrumas. Visiškai nerealu ir dar teka mišku! Nu blia, čia tikrai turi gyventi margieji. Pavažiuoju šunkeliu kiek toliau nuo žvyrkelio, susirenku įrankius ir žvejot. Visai netrukus mano paduotą lašalą sraunumėlėje stveria mažas upėtakiukas, bet neužkimba, nes ir nekirtau. Jėga – judesys yra. Netrukus pabaidau gražų upėtakį, kuris greitai palenda po šaka ir aš pamatau kurioj vietoj. Tyliai prieinu ir fotkinu žuvį su gopro. Brendu toliau ir greitai pamatau pirmus bulkavimus, ant kurių užmetus lašaliuką – energingai kala upėtakis. Oi gražus, priešinasi, kotą lanksto, bet neilgai aš jį tepalaikau, nusipurto. Kame čia reikalas, kad šitaip visi nusipurto…Suprantu, jog kablys be užkartėlės, bet tai valas nei akimirkai nebuvo atpalaiduotas. Na tiek to, gaila tik, kad nuotraukos vėl nebus. Margis, kaip ir vakarykštis – laimėjo sąžiningai. Matyt, sugebėjo taip išsilenkti, kad kablys nusimovė. Vėliau dar mačiau kelias upėtakines bulkas, bet bulkuotojai ant lašalo nepasirašė, o aš su jais ilgai žaist ir nenorėjau, matės, kad ne monstrai. Įdomu, kas čia daros kai oras būna dar šiltesnis ir lašalų būna…O dabar jau teko judėti link mašinos, nes po ryto maudytnių bridkelnės buvo dar drėgnos iš vidaus ir brendant lediniu vandeniu pradėjo darytis švelniai tariant – nemalonu. Reiks viskio šaut vakare sočiai pavalgius… Parėjus pamačiau džipą, kurį pastebėjau pravažiuojantį kai žvejojau. Persirengiau ir nutariau, kad ryt reikia praleisti čia pat, o tam reikia įsigyti licenciją dar vienai dienai. Pasirinkimo nebuvo – norint nuo ryto pradėti žūklę, reikia mint į artimiausią miestelį, kuriame yra paštas. Apvažiuoju kelis kaimus ir pašto nerandu, tada numinu į kiek didesnę gyvenvietę, klausiu vietinio kur paštas ir tas mane pradžiugina – paštas dirba iki 16:00, o dabar 16:30. Nu ok, teks ryt ryte nuo 9h čia pasiimti licencijos atvažiuoti. Grįžtu prie upės, pasistautau mašiną atokiau nuo džipo, maunuos kitus sausus bridokus, atsikemšu alaus ir porai valandų išslenku patikrinti aukštesnio upės ruožo. Deja, per tą laiką pamatau tik kelis nedidukus šapaliukus, bulkų – 0, lašalų taip pat. Upė čia jau smarkiai skiriasi. Siauresnė, gilesnė ir lėta. Grįžęs “namo” nusprendžiu, kad ryt mėginsiu nuo kažkur labai žemai. Kuriuosi mašinoj nakčiai, ruošiuos čilint ir pamatau kaip nuo žvyrkelio kažkas atvažiuoja. Pasirodo – GA inspektoriai reidina. Parodau jiems visas licencijas beigi savo dokus. Tie palinki man gero poilsio gamtoje ir pasiteirauja ką pagavau. Smagu, kad čia GA dirba ir tuo pats įsitikinau per tokį trumpą laiką. Įsikuriu mašinoje, užkandu greito ir laužo nereikalaujančio maisto, atsisuku viskio ir pradedu rašyti blog’ą. Po keleto minučių privažiuoja ankščiau matytas džipas ir sustoja. Išsikabaroju lauk, o ten, pasirodo, pradedantysis flyfisheris (kaip ir aš, tik dar šviežesnis), kuris mėgino kur kas žemesnį ruožą. Sakė, kad upė ten nesveikai graži, matė vieną bulką, padavė, pakirto, bet upėtakis jam taip pat atsipurtė. Tai jam viena iš keleto pirmųjų žvejybų museline ir džiaugės, kad šitas reikalas jį jau dabar nesveikai užkabino. Mat visai neseniai lankėsi prie upės, kur gausiai skrido lašalai ir bulkavo upėtakiai. Šalia buvę muselininkai, sužinoję, jog čiuvui pirma žūklė museline, pasakė, kad jeigu pagaus ką nors – labai pasiseks, o tas ir įkirto didelį upėtakį sausiaku. Kaip gali neužkabinti, kai pati pirmoji žūklė – tokia. Jis dar man atskleidė kelias labai geras upeles. Jos jau ir prieš tai buvo mano sąraše. Papasakojau apie žūklę Lietuvoje ir atsisveikinom. Aš dar įkaliau šiek tiek viskučio, keletą “Saku” (keletą 4-pack’ų ta prasme), viso to procese dar susismsinu su Madis’u, kuris sakė ryt prisijungs prie manęs, jeigu išeis po darbo. Jėga, o dabar galima ir ilsėtis.

  • IMG_9460
  • IMG_9467
  • IMG_9470
  • DCIM103GOPRO
  • IMG_9473
  • IMG_9474
  • IMG_9478
  • IMG_9479
  • IMG_9480
  • DCIM103GOPRO
  • IMG_9482
  • IMG_9489
  • IMG_9469
  • IMG_9491
  • IMG_9493
  • IMG_9498