Rytas saulėtas ir giedras. Pažadina uodai, kuriuos aš vakar labai tingėjau gaudyti. Greit nusiprausiu, užkandu, persikraunu daiktus į bagažinę ir pajudu Tartu link. Pirmas tikslas ten – susirasti kur įsigyti žūklės kortelę upėtakiams vidurio Estijos upėse. Važiuodamas pakeliui dar pafotkinu apylinkes, žodžiu, per daug neskubu, nes oras kad ir saulėtas, bet dar žvarbus. Atvaręs į Tartu greit susirandu adresus kur galima nusipirkti leidimą. Minu į paštą – per anksti, atsidarys po valandos. Tada minu į “Rimi”, o ten teta turbūt primetė, kad per daug sudėtingo dalyko aš cia jos prašau ir pareiškė, kad pas juos leidimo įsigyti negalima. Ech, o visas šitas jovalas tik todėl, kad telefonu bandant užsakyti leidimą – gražus estiškas moteriškas balsas kažką kalba, bet ką – xzn. Sąskaitos tikrai pakanka, viską darau kaip reikia iki to momento kur sakoma sekti instrukcijas :)) Vakar pagrindinį žvejo bilietą telefonu užsakyti pavyko, ten paprasčiau. Galėjo estukų gamtosaugininkai nepagailėję kelių papildomų eurų ir, pagalvoję apie užsieniečius – įrašyti automatą ir anglų kalba. Žodžiu, galų gale pašte pavyksta nusipirkti licenciją dviem dienom upėtakių žūklei vidurio Estijos upėse. Kai dokumentai atsidūre rankose – pradingo noras blaškytis apžiūrinėjant Tartu, nes sekanti mano sąraše esanti upė yra žinoma gausia didelių ir labai atsargių upėtakių populiacija. Po kiek laiko atlėkęs iki vietos – statausi mašiną ant žvyrkelio, persirengiu ir gerą pusvalandį pėdinu iki upės. Roland’as man net planelį pabraižė kaip geriausia nueiti. Taip pat perspėjo, kad vanduo labai skaidrus, todėl žuvys čia yra labai baikščios. Priėjęs net išsitraukiu GPS patikrinti ar čia tikrai ta upė, nes tai visiškai mažiukas upeliukas, tekantis tarp žolių kuokštų. Aišku, vandens skaidrumas tai neapsakomas, kaip kalnų upelė. Nusikeikiu, kad pasiėmiau #4 vietoje #2, nes čia vietos visiškai nedaug. Tikėjausi rimtesnės upės ir stebėjausi, kaip tokiame myžupyje gali gyventi 1.5 kg ir didesni upėtakiai. Kaip ir tikėjausi – vabzdžiai beveik neskraidė, ką ir kalbėt apie lašalus. Nu jo, sudėtinga bus šiandien su sausiaku. Nepraėjo nei pusvalandis ir buvau priverstas sudvejoti ar tikrai jau taip sudėtinga viskas bus, nes atsistojus ant mažiuko iškyšuliuko, tiesiog įmerkus lašaliuką vandenin ir jam šiek tiek paplaukus – iš po pagraužto kranto staigiai šovė upėtakis musės link ir stvėrė. Pakirtau, yra ir ne piplys, gal 35 cm toks. Deja, išsitraukti žuvies nepavyksta, atsipurto, nors ir valas nebuvo atpalaiduotas nei sekundei. Ech, gaila gaila gaila…Varau tolyn, upė pradeda lįst iš miškų į atviresnes vietas, gerokai sulėtėja ir tampa daug gilesnė ir platesnė. Ir štai kur buvęs kur nebuvęs bala žino iš kur išlenda muselininkas. Blyn, kaip liūdna pasidarė, nu nieko, nusprendžiu geru lanku jį aplenkti, kad tikrai užtektų vietos pažvejoti abiems ir viens kitam netrukdytume. Užsiknisau brautis per visiškus brūzgynus, tokių nepraeinamų raistų ir Sibire dar paieškot reiktų, na bet kito kelio nebuvo, nebent eiti atgal iki mašinos ir važiuoti ieškoti randominio upės ruožo tikintis nebesutikti nieko. Apėjau didelį lanką ir turėjau atsidurti tikrai gerokai aukštesniame ruože, tačiau upė nepasikeitė nei kiek: plati, rami, gausiai užaugus vandenžolėm, krantuose taip pat aukštos žolės, o po kojomis pilna bebrų pridarytų prarajų, į kurias labai lengva įsmukti bent keliom sekundėm atitraukus akis nuo žemės. Gaila, bet bulkas mačiau tik dvi ir ant vienos sausiakai visiškai nelipo, o ant kitos stvėrė vikšrą ir tai kai jau jis buvo šiek tiek užskendęs. Pamačiau tik kaip staiga šniūro galas trūktelėjo priešingon pusėn. Pakirtau ir pajutau svorį, bet net dorai pasipurtyt nespėjo ir žuvis pradingo gilumoj. Atsipurto jau antra žuvis. Einu toliau labai ilgai ir be jokio veiksmo. Pasižiūriu į GPS – dafiga nuėjau ir, jei reiktų varyti iki mašinos, tektų stačiu kampu nuo upės kirsti pelkyną ir po to minimum 4 km miško ruožą. Tame miške garantuotai GPS signalo nebus, o dangus apniukęs, saulės nebematyti. Suvokiu, kad protingiausia būtų eiti visą kelią palei upę taip kaip atėjau, norint nepasiklysti. Aišku, yra būdas nepasiklysti miške, kai nėra saulės. Einant tiesiog reikia žymėti medžius reikiama trajektorija pastoviai žiūrint atgal į jau pažymėtus, bet tai čia būtų dar didesnis hemorojus. Apsisuku ir varau atgalios. Po kokios valandos sutinku tą patį muselininką. Tas stebisi kaip aš čia iš viršaus atėjau. Išsikalbam, sakau iš Lietuvos atvariau pavaikyt estų upėtakių. Tas žvengia, sako – žinau. Ble – iš kur? Iš akcento, sako :D Pasirodo jis čia žvejoja apie 30 metų, sakė čia anksčiau upėtakiai po 4-5 kg nebuvo retenybė, o dabar tik po pusantro kilo eina. Šiandien jis prilupo dafiga gražių margių, sėkminga žūklė. Pasižiūriu slapčia kas ant tippet’o pririšta – ogi rusva nimfa. Sakė nei vienos bulkos nematė, tai dėl to su sausiaku ir negaudė net. Blin, gaila aš dar nemoku su tom nimfom elgtis…Tokiose situacijose nimfa būtų nepamainoma. Tai va, maladiec senis. Atsisveikinam ir patraukiam savais keliaias. Jis prieš srovę irgi ėjo link mašinos. Aišku, žino daugiau privažiavimų, kai tiek laiko trina tą patį takelį. Jau po to, sėdėdamas prie laužo ir dorodamas vakarienę bei susirašinėdamas su Roland’u išsiaiškinu, jog tai buvo garsus estų flyfisher’is ir gidas ir tai yra jo mėgstamiausia upė. Prisiminiau, kaip jis žvengė, kad atsimena kiekvieną ant tako bebrų padarytą skylę ir vis tiek karts nuo karto įsmunka eidamas ir nebežiūrėdamas po kojomis, nes “они суки новые ями делает”. Tai va, tokia smagi dienelė buvo. Jau akys limpa nuo nuovargio ir džekio, einu nusnūsiu, o ryt žiūrėsiu, ką nuveikti.