Kadangi tripas Švedijon man nesigavo, nes tom dienom negavau atostogų, tai sukau galvą kaip čia tą kelionių troškulį numalšinti. Išgimdžiau mintį pamėginti žvejybą Estijoje. Čia ir gamta jau skirias nuo mūsiškės, o ir netoli visai. Nete pradėjau ieškoti informacijos ir globalflyfisheryje radau gerą straipsniuką apie estus upėtakius ir tenykštes upes. Greitai susiradau ir gidą, kuris mano kelionės numatytą datą jau buvo užsakytas. Už tai pasiūlė man už 150 € atskleisti gerus spotus ir muses tinkamas kiekvienam spotui. Nu blin, aklai važiuoti ir pačiam ieškoti nelabai norėjosi, bet ir mokėti tokią sumą už info nesinorėjo. Pradėjau searchinti toliau ir netrukus fakbuke susiradau Estijos Flyfisherių paskyrą , tai ir paklausiau jų kur geriau varyti pažvejoti upėtakių. Atrašė man du labai draugiški estukai, o po kiek laiko gavau ir maps’ą su sužymėtais upių ruožais, beigi gan detaliu aprašymu kas kur su kuo ir kada. Nesveikai! Su vienu iš jų jei viskas pavyks – gal dar ir pažvejosiu.

Tai va,pradėjau šiandien savo trip’ą po Estijos upes. Kad aplankyti visus sužymėtus ruožus – mėnesiuko tikrai reiktų, o aš turiu tik 5 dienas. Dar namie išsirinkau upes taip, kad žūklę pradėti nuo pietinės Estijos dalies ir judėti link šiaurės. Pagal planą turiu aplankyti 4 upes: 1 pietuose, kur dabar jau po žūklės ir čiliniu; 2 vidurio Estijoje ir 1 šiaurinėje Estijoje. Pietų Estijoje upėtakinėm upėm galioja bendra licencija, už kurią sumokėjau 3 € savaitei. Kiečiausios upėtakinės upės yra vidurio Estijoje ir ten jau daug kur reikia įsigyti papildomas licencijas, kainuojančias 3 € parai. Gana čia tų kainų.

Dabar apie šiandien. Po ~5h kelionės nesijaučiau nei kiek pavargęs, tad visą likusį laiką iki vakaro praleidau prie superinės upelės. Gerbdamas geranoriškus estukus – pavadinimų neminėsiu, nes geri spotai čia yra taip pat užslaptinti. Tai va, susiradęs pagal orto-foto ir google mapsus pirmąjį ruožiuką ir atbridęs per aukštas žoles iki upės – pamatau vaizdelį: visiškai silpnutė srovė, dugnas daugiausia dumblinas, gilu, platu, o krantuose visur aukšta žolė. Iš kart prisimenu Mader’io komentarą apie tai, kokie baikštūs upėtakiai tokiose vietose ir kaip tyliai bei lėtai reik judėt krantu, kad jų neišbaidyti. Praskrenda vienas kitas lašalas, bet kiek einu – bulkų nėra. Tokioje lėtoje tėkmėje aklai mėtyti labai nesinorėjo. Prieinu posūkį, kuris pilnas privirtusių medžių. Nu, galvoju, reikia užmesti ir tik pyst anam krante didžiulė, bet rami upėtakinė bulka. Ratiliukai nuvilnija beveik iki mano kranto. Nu geras, prasideda, galvoju, o eiti daug net ir nereikėjo. Situacija buvo kebli: subulkavo įlankėlėje, apribotoje įvirtusių rastų. Kelis kartus užmečiau gerokai per arti, po to pradžiovinau lašalo imitaciją ir šveičiau jau netoli bulkos, bet vis tiek per arti, o galiausiai užkabinau už rasto ir teko užbristi, kas bulkuotoją ir išbaidė. Upėtakis garbingai laimėjo. Didesni tokių grubių klaidų tikrai neatleidžia. Tik pradedu judėti toliau – šnai dar viena bulkelė, bet jau tikrai ne upėtakinė, tačiau ir tikrai ne kiršlinė (beje, pastarųjų Estijoje yra labai mažai, dėl ko juos yra uždrausta imti). Subulkuota jau vagoje, pagrindinėje srovėje. O bulka tikrai labai savotiška: staigi, garsi ir paliko burbulą. Dabar jau patiekiu gražiai aukščiau bulkos ir netrukus stebiu, kaip kažkas pakyla nuo dugno ir seka ramiai plaukiančią paviršiumi lašalo imitaciją. Nors žuvis ir nedidelė, gal 25cm bet įtampa tvyro didžiulė, nes juk bilekada gali stverti. Antru ar trečiu tokiu pravedimu bukuotojas įsidrąsina ir kala lašaliuką. Kertu, sėdi. O stiprus svoločius, bandė dar palįsti po rąstu, bet sulaikau ir išsitraukiu. Garbės žodis, nežinau – kas čia per žuvis. Tarp šapalo ir meknės kažkas. Žuveliokas paleistas , noriu pradėti eiti tolau, bet staiga išgirstu ir po to pamatau dar vieną tokią pat bulką kiek aukščiau. Mėtau lašalą – nieko, mėtau kitą lašalą – nieko, mėtau kedį – nieko. Nusispjoviau ir patraukiau ieškoti sekančios upėtakio bulkos. Dangus pradėjo niauktis ir supratau, kad greitai prasidės. Ne šiaip sau iki šiol toks šlykštus tvankumas tvyrojo. Einu toliau, o veiksmo nebesimato, kol galiausiai prieinu sodybą. Ant lieptelio sėdi du estukai su alaus six-pack’u, čilina. Pakalbam, tie man sako – nėra čia upėtakių, va kelios naujos užtvankos kiek žemiau yra, pro kurias žuvis nepraeina. Jo, blia, mintyse sau pažvengiu “nėra, nėra..” galvoju. Prasideda lietus. Gerai, kad nujausdamas jį buvau kupriakan striukę įsimetęs, antraip jau būčiau lėkęs mašinon. Tai va, upė pradeda vingiuoti miško atkarpa, praplatėja ir tampa visai seklutė. Dugne – žvirgždas, daug kur gražių vandenžolių kuokštais priaugę. Lietus pila 2-3 valandas ir per tą laiką tik pabaidau vieną nelegalų upėtakį ir pamatau tris gražius šapalus, kuriems tiek ant mano lašalo tiek ant vikšro buvo giliai px. Lietus rimo, kol galiausiai visai nustojo, o po jo kaip pasiūtę kiaušinius pradėjo dėti balti riebūs lašalai. Plaukė paviršiumi jų daug ir negyvų, pafotkinau, tačiau bulkų daugiau iki pat vakaro taip ir nebepamačiau, o aklai aš mėčiau labai minimaliai. Tik į labai potencialias vietas. Visgi, įspūdžių šiai dienai pakanka. Tikrai didelį atstumą šiandien upe (ir mašina) padariau, tad galima ta proga ir viskio įkalt. Oplia!