Prasidėjus kiršlių ir kogero apskritai sausos musės sezonui – pradėjom mėginti praktikuoti tokį žūklės būdą, kuomet eini palei upę tiesiog ją stebėdamas ir niekur aklai nebemėtydamas. Ištisinis mosavimas kotu baigiasi ir prasideda kiti džiaugsmai. Pavyzdžiui: priėjus kokią gražią kiršlinę rėvutę – tiesiog sustoji, atsikemši alaus ir stebi kas vyksta, kol pamatai kurioje tiksliai vietoje žuvis nuo paviršiaus renka vabzdžius (šiuo metu daugiausia apsiuvėlės, bet jau praskrenda bei ritasi ir vienas kitas lašaliukas). O va tada tu ją ir bandai pagauti. Taikinys būna labai aiškus – tereikia nekalti su šniūru kiršliui per galvą, žodžiu – neišbaidyti. Kai mėtai aklai, tai tikiu, jog labai daug žuvies šitaip ir išbaidai. Tai va, toks žvejybos būdas yra super įdomus, ypač kai žuvis aktyviai maitinasi ir tarp bulkų praeina bent jau iki 5 minučių. Kas museliauna,žinoma, tiems čia jokia naujiena, tik va įdomu ar daug muselininkų žvejoja dažniau taip ar drožia visur iš eilės. Dėdės muselininkai – jei kas skaitysit, tai pakomentuokit ar dažnai taip žvejojat :) Dar yra kitas niuansas – išsipisinėjantys kiršliai jis vadinasi. Galit žuvų enciklopediją atsiverst ir pamatysit – ” Išsipisinėjantysis kiršlys”. Tai yra toks kiršlys, kuriam tu gali idealiai patiekti gražiai surištą mažą sausiaką kokius penkis kart,o jis į tą muselę dėmesio nekreips, bet už tai pvz. tik jai praplaukus – subulkuos. Ir taip išsipisinėjantysis kiršlys su vargšu muselininku gali elgtis pakeitus n musių, kol galiausiai varguolis su kotu ir pilna dėžute sausiakų nueis ieškoti įprastojo Thymallus thymallus.

Įdedu keletą nuotraukėlių iš kelių upelių, kur būtent taip kiršlius ir medžiojome (apart Lauryno) paskutinius sykius . Labai patiko ir užkabino.