Paskambino čia kelios dienos atgal Gedas ir papasakojo kokį superinį griovį atrado. Sakė per keletą valandų tris legalius gražius upėtakius pagavo ir dar kibimų/išėjimų matė. Nu ką, reik ir man patikrinti ar tiesą sako. Tuo pačiu sugalvojau atsinaujinti senus apmusijusius žaislus: pas sensėjų Toliką užsukęs pakirtau ritulę shimano exage 1000fc – kur kas mažesnė ir lengvesnė už mano senąją tica dynaspin, kuri dabar bus naudojama tik su senu geru basliu šlakiams arba lydekoms. Tai va, ant naujo būgno persivyniojau nemažą seno mono valo atkarpą prie kurio prisirišau 50 metrų naujo fluorkarboninio 0,165 grandmax soft plus. Nu mėtymas skirias kaip diena ir naktis. Gaudžiau atviroje vietovėje ant labai smarkaus vėjo, bet metimai lipo į visiškai siaurutį griovį uber tiksliai ir be pastangų. Kaifas ne mėtymas. Aišku, turi gal ir minusiukų FC - brangesnis ir man gal pasirodė, bet lyg ir tampresnis net už buvusį mano monofilamentinį. Bet už tai koks jis malonus, neturi atminties, žuvis jo po vandeniu jaučiu nemato išvis, ypač dar tokio plonyčio. Dabar apie šios dienos žūklę. Ogi labai smagi ji buvo, nepaisant be perstojo pučiančio žiauraus vėjo – veiksmas buvo. Ypač smagumynai prasidėjo priėjus bebryną, kur dugnas dumblinas ir tamsus, o srovė lėtutė. Pirmas upėtakis pasikabino būtent tokiame ruože. Smūgis buvo labai stiprus, jau jaučias, kad žuvis atsigavus ir atsišėrus :) Gaila ne ilgai aš jį tepalaikiau, atsikabino nuo lenkiškos rainės imitacijos ir greitai dingo iš akiračio. Nepraėjus ir pusvalandžiui vienoj gražioj duobėj užsėdo dar vienas veikėjas, kuris sugebėjo kažkaip užpainioti valą už dugne tvirtai styrančio pagalio. Jau maniau, kad basta, žuvis pabėjo. Kelis kart patimčiojau ir sistema atlaisvėjo, o kai tik pradėjau valą sukti – pajutau svorį ir pamačiau besibalškančią žuvį aname gale. Išsitraukiau, už uodegos. Pirmą kart toks fintas. Kaip tai nutiko – neaišku, turbūt šonu kalė ir taip užsikabino antrą kartą. Arba tiesiog netyčia. Anyway -geras, 34 cm. Papozuoja ir plaukia atgal. Kiek tolėliau upė patapo visiškai seklutė, gal kokių 30 cm maksimalus gylis. Užsirišu tokioms vietoms labai tinkantį japonišką baltą mažiuką “poperį” su oranžiniu pilvu ir raudonom akim. Pirmas metimas, timpt timpt ir šnai smūgis. Nelabai stiprus, nes aname gale gal 20 cm lydekiukas. Svoločius mažas. Papozuoja ir paleidžiu. Galbūt kitas ir būtų pasiėmęs, juk lydeka – pagrindinis upėtakio konkurentas, bet labai jau mažas buvo..Tai va, kiek vėliau dar vienas nelegalas pasikabino apie 20 cm, bet jau ant rainės imitacijos. Pasitvirtino šitas vobleris, reiks įsigyti dar kelis kitokių spalvų kitokioms situacijoms, kai dugnas/vandens skaidrumas kitoks. Dirbantis aparatas. Ir iš vis kalbant apie masalus – masalinėje užtenka ~5-6 kibių voblerių. Geriau turėti tokių pačių atsarginių daugiau, nei visą paletę nedirbančio šūdo. Tai va, tiek įspūdžių iš šiandien. P.S. grįžtant mašinon sutikau senuką bebrą, kuris sau čilino atokaitoj ir net nenorėjo man iš kelio labai trauktis. Chill’iabinskas.
