Buvau nusiteikęs dirbti ir mokytis 8 dienas non stop, bet va atėjo emailas netikėtai, kad fortineto kursai nukeliami kiek vėlesniam laikui. Trys laisvadieniai mlia. Kaip iš dangaus. Ką veiksiu ilgai galvot neteko. Kraunu meteo.lt. Šūdas, pirmadienis, antradienis, trečiadienis – lietus. Bet tai ne kliūtis, nes pirmadienio pirma pusė dar pakankamai sausa. Budilnikas prasnaust neduoda ir priverčia krapštytis lauk iš lovos 5,45. Dušas, kava su sumuštiaku ir greit pasitepu jų didesnę atsargą dėžutėn. Kuprinė, “aukštakulniai” ir bridkelnės bagažinėn. Vožiu duris ir greit įkalęs galinę pavarą išminu iš kiemo. Varau pamėginti naujo labai gražios ir žuvingos upės ruožo. Žvejyba ir jos kaifas man susideda iš daug dalykų. Vienas iš jų visada yra naujų vietų ieškojimas. Smalsumas – kas bus už kito posūkio, kas bus užmetus už va ano akmens. Noras sužinoti kaip atrodo tos pačios upės kitas ruožas, kuris labai neretai būna lyg visai kita upė. Privažiuoju arčiau upės visiškai nauju maršrutu ir vien tai jau yra įdomu, vietos nematytos, o va ir artėjant tikslo link - kolis pradeda įnirtingai mane vytis. Fig znajet iš kur jis čia miškuose. Lyg ir sodybų jokių aplink nematyt. Kai kelias pradeda suktis 90° kampu dešinėn – aš prisiparkuoju ir lendu lauk dėtis bridokų ir ruoštis amunicijos. Besikrapštydamas pamatau, kad tas pats kolis keliu labai greitai artėja manęs link. Ou jė. Jis arba labai piktas arba labai draugelis. Kai privarė- paaiškėjo, kad draugelis. Šoko ant manęs lyg koks daug metų nematytas draugas. Nu kaip neištrauksi sumuštinio tokiam družokui. Traukiu fotiką, šaunu tiesiai į sufokusuotą jo snukį ir pamatau erroą, skelbiantį, jog CF kortelės fotike nėra. Nu niekis, šiandien naudosiu gopro kaip fotiką. Užkandom ir pasileidau ieškot intakėlio, kuris turėjo įtekėt į mano šios dienos taikinį. Braunuosi per bruzgynus ir greit atsiduriu baisiniame bebryne. Intakėlis užtvenktas ir arti prie jo prieiti tikrai yra kas veikt. Padarau keletą metimų ant durniaus, bet nusprendžiu negaišti laiko ir, pamatęs keturkojį draugelį krante, brendu link jo. Pušynu prasibraunu iki upės. Labai gražu: platu, žvirgždėta, vandenukas gan drumstas, bet ne toks, kuriame žuvis nieko nemato, o toks, kuriame ji mažiau baidos krante esančių objektų. Daug užuovartų, duobių. Žodžiu, tokiose upėse aš esu pagavęs didžiausius upėtakius. Žinoma, žvejyba čia visiškai skiriasi nuo žvejybos mažyčiame upeliūkštyje, kuriame tu matai kiekvieną akmenuką, pagaliuką ar kelmuką už kurio gali slėptis margasis upėtakis. Čia juos matai, bet jų daug. Dėl to metimų padarau irgi daug. Apgaudau kiekvieną potencialią vietą stengdamasis judėti krantu pirmyn kuo tyliau. Optimizmo suteikia tai, kad ant kranto matau gausybę mažų pėdučių, tarp kurių yra undatrų, bebrų, stirnų, lapių, bet žmonių -0. Tiesa – dar vienas mačiau dideles su pagalvėlėmis ir nemažais nagais. Dydis su lyg suaugusio senbernaro. Kas čia? Dangus užniukęs, vėjas pučia, o aš mėtau senos samanos spalvos agresyviai dirbantį voblerį su raudona papilve i kiekvieną gražesnę duobelę ar pasraunėjimą. Žinau, kad upėtakiai dažnai tyko aukos būdami ramioje srovėje, kuri ribojasi su sraunuma, tad neretai voblerį pravedu ir palei pat jų sankirtą ar net pačią ramumą. Taip smagiai bemėtant prieinu gražų upės lankstą. Nors viršuje ir nebuvo jokio slenksčio ar kito pasraunėjimą suteikiančio objekto, bet kažkodėl tas posūkis man labai labai užkliuvo. Jis toks kiek gilesnis, aname krante – pasvirusios nuo pat pakrantės besilenkiančios pušys. Nu reik čia pabūt ilgiau. Pirmi keli “marijos” metimai, keli skirtingi traukimo būdai – nulis. Ir kažkaip sugalvoju, kad blyn pražvejojau marija, bet nieko nepagavau. Hmm kad ir koks kibus ir super kietas šitas voblikas bebūtų, kad ir kiek upėtakių jis jau man yra pagavęs, bet gi blyn – negali būti 100% gaudantis bet kur ir bet kada. Traukiu lauk rankų darbo 7cm rusvą rainės imitaciją, kurios dar neesu mėginęs išvis. Metimas kuo toliau nuo savęs ir traukiu voblerį vos vos greičiau nei teka srovė su retais truktelėjimais. Po tokio eilinio truktelėjimo pamatau srovėje didelį blizgų išsiriečiantį žuvies šoną ir tuo pat metu pajuntu galingą smūgį. Panašu, kad posūkio šeimininkas – valgyt nenusiteikęs, tiesiog gina teritoriją nuo įsibrovėlių. Pasėdžiu krante ramiai geras 5 minutes, tad aant kelių prisėlinu ir metu vėl ton pačion vieton, tik šį kart traukiu vobleriuką greičiau ir su tankesniais patraukimais. Ir vėl viskas kartojasi – aršus apie 40 cm ilgio upėtakio blykstelėjimas su smūgiu ir grobuonis staigiai išnyksta. Kad jis nieko ir toliau neįtartų – prisirišu patį ilgiausią turėtą minnow tipo voblerį. Gražiai pravedu, tačiau žuvies nebematau. Nebematau aš jos ir po kurio laiko pravesdamas saujelę kitų voblerių. Nu niekis, vien tai, kad čia esama tokių rimtų žuvų – pakelia kovinę dvasią :) ypač kai per paskutinę gerą valandą žuvies nei mačiau nei kibimų apturėjau. Vistik labai gera šita upė: kibimais nesidalina kiekviename posūkyje, bet slepia tikrai rimtų upėtakių. Jau yra čia pagauta, tik kurkas žemesniame ruože. Ką gi, einu tolyn. Oras buvo labai nepastovus, kai pradėjau buvo ramu apsiniaukę, po to pakilo žostkas vėjas ir labai šiaušė vandens paviršių. Jis atnešė valandos lietų, po kurio viskas nusigiedrino ir pradėjo kepinti saulė. Bet kepino ji neilgai, nes vėl momentaliai užslinko debesys ir prasidėjo rimta liūtis, kuri mane galiausiai ir nuvarė nuo vandens. Bet iki nuvarant aš miškais upe praėjau gerus 5 kilus ir viename gražiame pasraunėjime įkirtau jau stiprų ir atsišėrusį 37 cm margį. Jau šsivaizduoju kaip čia bus nesveika vasarą su museline gaudyti. O per lašalų skridimą, tai reiks išvis gal atostogas pasiimti. P.S. keista, bet mažiukai čia kažkodėl nesikabinėja kaip visose kitose upėtakinėse upėse. Čia veiksmas retas ir žuvį pagauti gan sunku, bet tai kartu ir įdomu,o ir žuvis tokia visai solidi. Tiesa, parėjus per liūtį iki mašinos – draugelis lyg niekur nieko išsliūkino ir ramiai sau mane užgriuvo vėl. Dar turėjau pasilikęs šitam atvėjui po sumuštinį :))
