Eina šikt kaip gali upė pasikeist per du metus. Kai neseniai atsidūriau ant jos skarduko nuo kurio visada stebėdavau sraunią, energingą, besispjaudančią, jokios diktatūros nepripažįstančią upę – buvau priblokštas. Dabar čia tilkšojo lyg karpių veislyne ramūs tvenkinukai.  Supisti bebrai . Tai buvo turbūt pirma mintis šovus galvon. O bet tačiau, upėtakių tai čia tikrai buvo ir tikėjau, kad jie čia tiktrai slepiasi ir dabar. Nusirepečkojau skardžiu žemyn ir tuo pačiu patikrinau neilgą ruožiuką nuo užtvankos pasroviui. Nieko doro ir nedoro. Ok, grįžau iki starto vietos ir pradėjau pamažu slinkti prieš srovę. Upė nespėjo nei posūkio padaryti, kai priėjau didelį baseiną. Aš kaip visada chill režime pirmą metimą kalu tolyn ir lengvai traukiuos link savęs iškėlęs koto viršūnę, kad voblikas nesikabinėtų už suverstų medžių šakų… Ir tik PYST. Kažkas per nagus smagiai kalė. Bet neužkibo. Susivynioju valą, širdis daužos ne kaip visada. Sekantis metimas jau paskaičiuotas ir atsargus. Traukiuos “mariją” link savęs ir aiškiai matau gražaus upėtakio išejimą. Gaila, kad jis nestveria, bet tiesiog sublyksi šonu pasisukdamas ir momentaliai dinksta iš akiračio. Mintyse keikiuos. Pritupiu pailsėti ir po to  labai atsargiai pasišalinu nuo upės kranto. Padaręs lanką per žiaurius šabakštynus atsiduriu gerokai aukšciau Upėtakio buveinės. Tyliai sėlinu žemyn. Žinau, kad kiekvienas neatsargus mano pėdos padėjimas ar mano silueto sušmėžavimas gali įvaryti žuvį slėptuvėn ir tada jau niekas nebeprivers jos iš ten išlįsti. Atsiklaupiu patogioje pozicijoje iš kurios pavyksta užmesti iki pat kitos užtvankėlės pusės. Džiaugiuos, jog pavyko taip gražiai užmesti ir pradedu traukti japoną savęs link imituodamas sužeistą žuvytę. Smūgį pajuntu iš karto. Bet ne nasrais, o šonu. Adrenalino lygi jis man svoločius vėl pakėlė gerai, bet neužkibo. Blemba. Kai pagalvoji, juk ir to sočiai užtenka. Po to nieko įdomaus nebebuvo apart kelių pyplių. Už tai dabar įsirašiau dar vieną gyvenamą duobę savo slaptan failiukan ir žinosiu kur nuvažiuoti prispyrus norui pakirsti margašonį. Vat taip va.