Teko pasivažinėti iki vidurio Lietuvos, tai pamaniau, kad ne pro šalį būtų tuo pačiu patikrinti kokią naują kitonišką upę. Iš vakaro gerai patyrinėjęs žemėlapį ir paguglinęs – išsirinkau taikinį. Internetas apie šitą upę nieko gero nerašė, tik blogus dalykus apie kažkokius teršalus, kad upė tuščia, kad niekas čia nežvejojo ir nežvejos upėtakių, žodžiu “giblaja dela”. Nu ok, ne visada reik tikėti internetu. Tuo labiau, iš savo menkos patirties galiu pasakyt, kad forumiukai ir įvairūs straipsniukai dažnai gausiai meluoja. Tai va, kitą dieną sutvarkęs reikalus jau apie 1100 apledėjusiu miško šunkeliu pamažu artėjau pagrindinio dienos tikslo link. Diena tokia popilkė, ūkanota, temperatūra vos pliusinė. Nu kaip ir geros sąlygos kibimui. Pasistačiau mašiną kiek toliau, nes kelias patapo nebepravažiuojamas mano pussyvagon’ui. Susirinkau muselinę ir net nepamatęs koks vanduo – užsirišau rudą mudleriuką. Keletas minučių  ir aš jau pakabinęs žabtus stoviu ant kranto. FANTASTIŠKA upė. Neturiu net su kuo palyginti: plati, visai negili, bet pusūkiuose yra gerų duobių, pakankamai srauni, krantuose jokių medžių, mat jie beveik visi išvirtę ir nemažai jų suvirtusių tiesiai upėn. Ideali upėtakio upė. O botagu mosuoti vietos sočiai, praeiti visur nesunku. Žodžiu muselininko svajonė. Pėdas mačiau, bet labai labai senas.

Pasileidau su srove mėtydamas mudlerį kitan krantan ir leisdamas srovei dirbti savo darbą, tik koto viršūnėle mažos amplitudės kilstelėjimais suteikdamas mudleriui varlės plaukimą primenantį judėjimą. Po gerų 15 min priėjau ruoželį, kur už susiaurėjimo-pasraunėjimo yra išmuštas labai sexy ramus pagilėjimas. Srovė tiesina žalią ryškų šniūrą ir staiga jo gale pamatau mažytę bulkelę. Instinktyviai pakertu – tuščia. Dar pasižiūrėjau viršun ar nebus koks sniego gabaliukas nuo šakos įkritęs. Nifiga, jokių šakų viršuje. Aha. Darosi įdomu. Vadinas kažkas atakavo mudlerį iš apačios, kad net subulkavo. Atsiklaupiu ir paduodu mudlerį ton pačion vieton. Stovė tiesina valą, anam gale nieko nėra. Taip atrodė tik akimirką iki kol pamačiau gražų upėtakį greitai plaukiantį paskui tariamą varlę. Timpt timpt masalą link savęs, bet žuvis ramiai apsisuko ir nuplaukė atgal gilumon. Išsitraukiu, kiek palaukiu ramiai ir metu vėl. Po to sekė dar gal penki tušti metimai. Pagalvojau, kad dabar gudriausia būtų ilgiau palaukti ir pakeisti masalą visiškai kitokiu. Palaukiau, bet masalo nekeičiau. Metimas jau kiek toliau, valui išsitiesinus ir pradėjus trumpais trūktelėjimais trauktis mudleriuką savęs link – staigiai pajuntu silpną dunkstelėjimą ir svorį anam gale. Lengvai kirsteliu. Sėdi. Oi gražus, bet jau toks silpnas…Tokio dydžio upėtakiai vasaros metu sugeba labai rimtai paterorizuoti, o šitas po neršto kaip kultūristas iš Osvencimo. Išsitraukiu krantan savo pirmąjį sezono margašonį. JĖĖĖĖĖ, greit drebėdamas pafotkinu ir leidžiu atgal. Apie 35 cm. Nu va, upė super pasveikino mane su trisdešimtmečiu, ideali dovana :) Po gerų trijų valandų dar prasiėjęs – laimingas patraukiau mašinos link. Oi reiks čia per lašalus atvykti, nereali upė. Internetas melagis mlia.